Muzika. Ji pulsuoja mano širdyje...
Nuostabioji Fukuoko (Phu Quoc) sala. Apsistojame Vietnamo saulės vasarnamių komplekse (Viet Thanh bungalow resort), visai ant jūros kranto. Dienomis melodingai ošia jūra, vakarais kiemo sodelyje melancholiškai smuikuoja svirpliai, o daugybę saulėlydžių susikibę už rankų atiduodame nakčiai į glėbį. Čia tikrai gera, ramu, gražu. Kuprinės gali pailsėti kokią savaitę, dvi.
...prabėga 7 dienos suleidus kojas į karštą smėlį. Jūros vanduo ramus, lygus it stiklas. Visiška idilė, kuria alsuotume dar savaitę, tačiau norisi pajudėti, pasižvalgyti po likusią salos dalį, kitaip letargas gali paplekšnoti per petį...
Fukuokas garsėja net keliais išskirtiniais dalykais: visame Vietname geriausi pipirai auginami čia, populiariausia perlų industrija irgi čia, netgi didžiausia visame Vietname ypatingojo žuvies padažo (fish sauce) gamykla taip pat čia. Žinoma, nuostabi Tailando įlankos pakrantė, ko gero, pats stipriausias šios salos traukos centras.
Miestelio Duong Dong centre savaitgaliais vyksta išties prašmatnus jūros gėrybių turgus. Didžiuliuose akvariumuose - milžiniškos sraigės, gigantiški omarai, arklinės krevėtės (viskas normalu – arklio metai gi, jau minėjau) ir įvairiausios žuvys.
„Kiek kainuoja ryklys?” – paklausiame prekeivio. „Jei norite su pagardais ir kepto ant grotelių – tai 400 000 Vietnamo dongų (apie 50 litų),” – gudriai šypteli seniokas. Po pusvalandžio laižome pirštus skanaudami jūros žvėries. „Tai kas šiandien žiauresnis – žmogus ar ryklys?” – pagalvoju.
Tačiau aš visai ne žiaurus – netgi sakyčiau malonus džentelmenas, nes atvykus į perlų fermą nuperku savo moteriai perlinius auskarus (kaklo vėriniui pataupau, galvoju kad 30 000 litų galima išleisti kiek įdomesniems reikalams). Perlų fermos darbuotoja peiliu atidaro kriauklę ir ištraukia moliusko saugomą tviskantį, balsvą, tobulą rutuliuką. Pasivaikštome po fermą, įdomu pamatyti, kaip šlifuojami bei inkrustuojami prabangūs gamtos papuošalai. Tuo pačiu perlai tokie paprasti...
O patys paprasčiausi prieskoniai – druska ir juodieji pipirai – kone visose pasaulio virtuvėse ant stalo patiekiami kaip savaime suprantamas dalykas. (Beje, ar žinojote, kad Vietnamas pirmauja pagal pipirų eksportą?) Taigi nuvykstame į didžiausią juodųjų ir baltųjų pipirų plantaciją. Oho, ji tikrai didžiulė! Moterėlės su vietnamietiškomis kūgio formos skrybėlėmis paragina nusiskinti pipirų ir paragauti. Na, ką, pipirų kekės dar žalios. Nuskiname porą. Perkandame kelis burbuliukus. Ei, kažkas burnoje įjungė fuzą ir sunkiojo roko muziką! Jėgelė, skambesys neblogas, aštrumas kabinasi į liežuvį tarsi ugnis. Tai štai kaip auga pipirai? Geras...
Na, ką, šou prasideda! Žuvies padažo fabrike tarsi iš niekur suskamba jau kažkur girdėta frazė:„ Ekiumi se, gal galima būtų iš jūsų paimti interviu?”. Kas čia per bajeris? Nusistebiu pažvelgęs į visą filmavimo komandą ir žurnalistę priešaky su mikrofonu rankose.
„Mes iš nacionalinės Vietnamo televizijos ir domimės kitų tautų žmonių nuomone apie žuvies padažą, jo reikšmę maisto ruošime. Tai kaip, ar sutinkate?”. Perleidžiu šį malonumą žmonelei ir pats iš šalies filmuoju, kaip ją filmuoja. Filmuoja ne bet kas, o nacionalinis šalies transliuotojas! Irma pasirodo tiesiog puikiai. Jos atsakymai liejasi it iš žuvies padažo žinių skrynios. Dar kelias dienas švelniai ją trauksiu per dantį, vadindamas Vietnamo įžymybe. Juk ne bet kada lietuvį parodys per teliką Azijoje. Tai jau įvykis. Bei linksmas nuotykis.
Ir tikrai nelinksma, kai atvykstame į istorinį karo muziejų – Kokoso palmių kalėjimą, kuriame pagrindinėje salėje kabo užrašas: „Prancūzų kolonistai ir amerikiečiai nuostabiąją Fukuoko salą pavertė pragaru žemėje”. Ko gero, viskas tuo pasakyta. O amerikiečių kareivių žiaurumo, dokumentinių fotografijų ir kalėjimo sąlygų nenorėčiau apdainuoti savo dienoraštyje – tai nežmoniškai baisu! Įvertinkite tai patys mano dienoraščio nuotraukose.
Šiandien vietnamiečiai apie amerikiečius nekalba su dideliu entuziazmu, bet ir nelaiko jų savo priešais: sako, jau praėjo daug metų, ir jaunoji karta baigia pamiršti karą, o senosios kartos atstovams darosi nesvarbu, iš kur tu – svarbu, ar moki pamojuoti šlamančiais.
Žinoma, senos moterys, praradusios Amerikos kare savo vyrus ir po 5 sūnus, niekada nepamirš to... (Tarp kitko, savo kelionėse tenka sutikti nemažai amerikiečių, kurie kategoriškai nepritaria Amerikos vyriausybės karinei politikai). Istorija, karai, agresija, prievarta – tai palieka randus, suformuoja stereotipus, įtvirtina arba keičia vertybes...
Dvi savaites Fukuoko sala dalijosi su mumis savo gerumu, svetingumu, skaniausiais patiekalais, nuotykais ir neišdildomais įspūdžiais. Ačiū! O jau rytoj mūsų planas nusigauti į Mekongo deltą. Sako, ten ne tik maistą, bet ir muziką diktuoja šimtų upių ir upeliukų tinklas...
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Nuoširdžiai iš Vietnamo
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS "LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
