Muzika tvinksi mano mintyse, teka gyslomis...
Mekongo deltoje didžiausiame mieste Kante (Can Tho) mus išdidžiai pasitinka pats tautos vadas Ho Chi Minhas. Ant sraunios upės kranto, pagarbiausioje miesto vietoje atsisukęs į ryto saulę, bei pakėlęs vieną ranką, tarsi Leninas, stovi didingas komunistų lyderio monumentas. Apsigyvename kaip tik priešais jį, ketvirtame aukšte (na, kad akių susikirtimo taškas su Ho Chi Minhu būtų viename lygyje). Jaukaus viešbutėlio didžiulėje, augalais apsodintoje terasoje pasigaunu kaip tik pro šalį skrendančią mūzą...
Taip, tai dar vienas pažadas sau: kiekvienoje aplankytoje vietoje sukurti kūrinį savo būsimam albumui “Laiko mašina”. Sugalvojau netgi taisykles: jei mūza nešauna į širdį vienoje aplankytoje vietoje, tai kitoje aš pats tą mūzą pasigaunu ir atiduodu skolą dvigubai. Savo mini įrašų studiją galiu nusinešti visur, net ir prie jūros.
Kaip smagu suleidus basas kojas į smėlį dėlioti bytą, bosą, melodiją, akordus ir pasinerti į garsų pasaulį. Širdis ir protas diktuoja pirštams, o ausinėmis viskas grįžta atgal. Brangūs bičiuliai, noriu jums išpasakoti labai daug susikaupusių minčių per savo draugę ir tarpininkę – muziką...
Jau kelios savaitės Vietname leidžia mums dar labiau pažinti žmonių mentalitetą, įpročius, virtuvę. Vietnamiečių kalba su kylančiomis ir besileidžiančiomis intonacijomis – tarsi džiunglių paukščių, jų gudrumas ir apsukrumas didmiesčiuose pranoksta netgi anekdotus apie žydus. Na, o mažų kaimelių gyventojai – kaip tik labai paprasti ir nuoširdūs. Taigi kuo pulsuoja didžiausias visoje Azijoje upių tinklas?
Veržlusis Mekongas. Visos Azijos upių tėvas. O mes maža valtele, vairuojama nuolatos besišypsančios moterėlės, plaukiame į didžiausią visame Vietname (ir, ko gero, visoje Azijoje) vandens turgų. Įspūdinga. Tekant saulei čia daug laivų, laivukų, valtelių, plaustų. Jie prasilenkinėja ir prekeiviai apsikeičia įvairiausiomis daržovėmis, vaisiais, mėsa, žuvimi.
Netgi plūduriuojančių restoranėlių savininkai praplaukdami pasiūlo karštos rytinės kavos. Bet mūsų besišypsanti kapitonė patikina negerti, nes nėra tikra dėl kavos švarumo ir netrukus pati mums padovanoja ananasą, kurį bevairuodama išpjaustė gėlės formos. Miklios rankelės.
O vandens turgus, atvirai sakant, mūsų nesužavi, mat turime puikų palyginimą su preciziškąja ir tvarkingąja Tailando laivelių prekyviete, kurią lankėme dar 2009 metais.
Atplaukiame į ryžių makaronų fabriką, kuriame pagaliau pamatome, kaip gaminami makaronai – vienas populiariausių maisto poduktų. Viskas paprasčiau, nei mes įsivaizdavome: skysta ryžių miltų tešla kelioms sekundėms palaikoma ant įkaitinto paviršiaus, vėliau saulėje džiovinami dideli apvalūs ryžių blynai, o dar vėliau speciali mašina juos supjausto į plonas juosteles.
Kvapas malonus – kasdien šiame mažame fabrikėlyje makaronų gamybai yra perdirbama beveik tona ryžių. Pagalvojus, kad Vietname gyvena per 100 milijonų žmonių, ta tona ryžių – kaip Lietuvai kepalas duonos.
Ne mažiau sudomina ir keli kaimeliai, besiverčiantys ryžių auginimu. Tikras kaimuko gyvenimas: po vienu (kiauru) stogu telpa ryžius sijojantys tėvai, su blusėtais šuniukais žaidžiantys vaikai, garbingiausioje vietoje grojantis plokščiaekranis televizorius ir palei duris pavadėliu pririšta vietnamietiška kiaulė. Beje, negaliu nutylėti ir fakto, kad Vietnamas, pagal ryžių eksportą pasaulyje užima antrąją vietą, po Tailando.
Eidami pro vieno ryžių augintojo namus, nustembame išvydę šeimininko paklaikusias akis, ir mūsų bičiulis bei gidas Hung’as paklausia, kas nutiko žmogeliui. Jis pradeda pasakoti apie savo nelaimingą dalią: žmona sunkiai serga, mirė brolis, nėra už ką dukrą leisti į mokyklą, ir pasiūlo už dolerį nusipirkti visą kekę bananų - apie 20 kilogramų.
Mūsų bičiulis sako, būtų negeras ženklas atsisakyti tokio pirkinio, nes labai pigu, ir gal tas doleris šeimininkui – svarbus atlygis sunkią valandą? Tik vėliau iš kito kaimelio vaikų sužinome, kad tą milžinišką kekę persigandęs keistuolis pavogė iš savo kaimyno. “Hm, būčiau žinojęs – būčiau nepirkęs,” – nusivilia Hung’as, patikindamas mus, kad ne visi kaimiečiai tokie jau ir nuoširdūs...
Galvojau, šio epizodo neaprašinėsiu, tačiau įdomumo dėlei (kad suprastume nenusaldintą, o realų Mekongo vaizdą): birbiame mes ta valtele atgal, susipažinę su didžiausios visoje Azijoje deltos pulsu, mūsų kapitonės moterėlės šypsena nenulipa jai nuo veido, upė srauni, tiltai didžiuliai, pro kuriuos plaukti gana įspūdinga...
Ir staiga nustėrstame pamatę, kad perlipęs į kitą tilto turėklo pusę (aukštis gal kokie 40 metrų), nusimovęs kelnes žvejys ruošiasi rimtam reikalui!!! Jis tikrai dabar čia darys TAI? Jofana, tikrai! TAI vyksta!!! (Gerai, kad spėjome praplaukti. Pasisekė.)
Tik niekaip negalėjom suprasti – ar žvejui staiga 33 paleido, ar jis tingėjo nueiti į krantą, ar jis ne tik žvejoja, bet ir taip savotiškai medžioja turistus, o gal jis tiesiog šiknius romantikas? Užsimerkę įsivaizduokite: ant aukšto tilto, išdidžiai, ramiai, sau viską, vakarėjančios saulės fone... Ak, kaip subtilu.
Na, ką gi, nuostabi ta Mekongo delta, taip sakant... Tačiau sausumos linksmybės mums pasirodo patrauklesnės. Naktinio miesto gatvės prekeivių užkandžiai, restoranėliai su įvairiausia maisto patiekalų pasiūla ir, svarbiausia, cukranendrių sultys, kurios ir vėl tampa mums gėrimu Nr.1. Dievaži, kokios jos skanios...
Jau kita mūsų stotelė – Mui Ne (dar kitaip lietuvių vadinama Vietnamo Palanga), kurioje smagiai laiką leisime su Silva iš radijo stoties Zip FM, su keliautoju, politiku, šamanu, ŽAS grupės siela ir puikiu jėgos aitvarų treneriu Linu Karaliumi. Taip pat sužinosite, kur skaniausiai paruošia krokodilieną ir strutieną. O svarbiausia – kur daugiausiai pučia!
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary Iki malonaus, draugai! Jūsų Linas
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS "LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
