Kol trokštantys laimės ar meilės ieškos paparčio žiedo ar plukdys vainikus, varduvininkai puošis ąžuolo vainikais ar bėgs tradiciniame Joninių nuogalių bėgime Kuldigoje (Latvijoje), likęs pasaulis taip pat įsijungs į ilgaamžes tradicijas turinčios šventės linksmybes.
Šventė nuo atšiauriosios Kanados iki pietų kraštų
Didžiausias dėmesys vasaros saulėgrįžos šventei skiriamas Baltijos šalyse ir Skandinavijoje, tačiau Joninės išskirtinį vaidmenį turi ir tolimame Kvebeko mieste, Kanadoje. Dar 1908-aisiais metais popiežius Pijus X paskelbė Šv.Joną Krikštytoją Kanados prancūzų globėju. Laikui bėgant šventė peraugo savo religines ištakas ir tapo visos Kanados prancūzų kultūros dalimi.
Nuo 1977-ųjų Joninių minėjimas tapo nacionaline švente, kuriai skiriama visa diena ir naktis. Jos metu prancūziškasis Kvebeko miestas nušvinta laužų šviesoje, o šventės pradžią paskelbia bažnyčių varpai. Organizuojami roko ir džiazo koncertai, sporto varžybos, žmonės rengia piknikus ir barbekiu vakarėlius.
Šv.Jono garbinimo tradicija ryškiai spindi ir Italijos Turino mieste, kur dar prisimenamas viduramžiškas religinio kulto narių paprotys susirinkti ir šokti prie pagrindinėje aikštėje sukrauto laužo. Miesto šventuoju vadinamo Šv. Jono Krikštytojo gimtadienis iki šiol išlieka visuotine švente.
Portugalijos Porto ir Bragos miestuose Joninių naktis sutinkama gatvėse. Besilinksminantys portugalai turi unikalią tradiciją neštis į šventę žydinčius česnakus, kuriais stengiasi trinktelėti draugams ar kaimynams, taip linkėdami jiems laimės. Sakoma, kad Šv.Jonas Krikštytojas jaunystėje buvo neklaužada ir žmonės mušdavo jį su česnakais, linkėdami sugrįžti į doros kelią.
Magija – neatsiejama šventės dalis
Ypatingos Joninių tradicijos puoselėjamos šiaurės Ispanijoje, Galicijos ir Asturijos regionuose, kur tam tikri papročiai nedaug pasikeitė nuo pagoniškųjų laikų. Moterys renka įvairių rūšių augalus, kuriems, tikima, trumpiausia vasaros naktis suteikia mistinių gydomųjų galių.
Iki šiol gyva tradicija jaunoms ispanėms Joninių naktį maudytis jūroje tol, kol jas nuplaus devynios bangos. Taip pat stengiamasi pasisemti vandens iš septynių šaltinių, kuriame pamirkyti augalai įgis stebuklingų savybių ir padės išgyti nuo įvairiausių ligų.
Laužai Ispanijoje užkuriami prieš pat vidurnaktį ir ant jų dažnai užkeliamos lėlės, simbolizuojančios raganas ar velnius, kuriuos norima išvaryti. Bendruomenė susirenka ir puotauja, kartu palydi naktį, o laužams prigesus kiekvienas turi peršokti juos po tris kartus, kad užtikrintų sau laimę ir atsigintų nuo piktųjų dvasių.
Saulėgrįžos metu atgimsta net Stounhendžas
Vasaros saulėgrįžos metu lankytojams prieinamas tampa ir vienas žymiausių priešistorinių statinių Europoje, pietinėje Anglijoje esantis Stounhendžo monumentas. Griežtai objektą saugantis Anglijos paveldo departamentas būtent tą dieną leidžia prisiminti senas religinių apeigų tradicijas.
Tūkstančiai senajai druidų relgijai ir kitoms pagonybės atmainoms prijaučiančių britų ir turistų iš viso pasaulio renkasi Wiltshire'o lygumoje, kur stebi virš Stounhendžo komplekso kylančią saulę. Istorikai mano, kad kompleksas senovėje tarnavo kaip astronominiams stebėjimams skirtas objektas, kuris kartu įkvėpdavo ir religinėms apeigoms.
Besistengdami gaivinti senąją kultūrą britai pamažu atgaivina ir senųjų švenčių tradicijas, kurios neatsiejamos nuo saulėgrįžos minėjimo.
Joninės kaip nacionalinės tapatybės dalis
Šventojo Hanso diena Švedijoje turi tokią didelę reikšmę, kad buvo rimtai svarstoma perkelti Nacionalinės dienos minėjimą į trumpiausią metų naktį. Daugelis švedų mano, kad būtent Midsommardagen šventimas yra viena unikaliausių švediškos kultūros dalių.
Švediškos šventės metu šokama aplink gėlėmis ir žolėmis išpuošta stulpą, žaidžiami tradiciniai žaidimai ir dainuojamos dainos. Viena iš unikalių Šv. Hanso dienos tradicijų – gėrimo dainos, švediškai vadinamos snapsvisor.
Nacionalinė svarba šventei suteikta ir Estijoje, kur dar nuo 1934-ųjų Joninės sutampa su šalies pergalės diena ir dvi dienas Estijos vėliava prie valdžios institucijų pastatų nėra, kaip įprasta, nuleidžiama žemiau nakties metu.
Daugelyje šiaurės ir Rytų Europos valstybių pagoniškuosios tradicijos sutampa yra neatsiejamos nuo tautinio identiteto, todėl nenuostabu, kad Joninių šventimas dažnai perauga į nacionalinės šventės mastus, skelbiamos nedarbo dienos bei organizuojamos pramogos, apjungiančios bendruomenes.
Suomiai randa progų grįžti į gamtą
Vienas pagrindinių suomiškos šventės akcentų – grįžimas į gamtos prieglobstį. Pagonybės laikais dievo Ukko garbei organizuota šventė dabar organizuojama savaitgaliais. Suomiai su šeimomis keliauja prie ežerų, kur prisimenamos senosios burtų tradicijos.
Dauguma tradicinių suomių žaidimų ir šventės burtų skirti jaunoms merginoms ir siejasi su vaisingumu. Panašiai, kaip ir Ivan Kupala šventėse Ukrainoje ir Rusijoje, kur pagoniškieji vaisingumui skirti ritualai buvo pripažinti net ir griežtos ortodoksų bažnyčios.
Viena labiausiai vaizduotę skatinančių tradicijų, kurią puoselėjo netekėjusios suomės – ėjimas nuogoms vidurnaktį prie šulinio, kurio vandens atspindyje buvo bandoma įžvelgti būsimo jaunikio veidą.
Suprantama, kad suomiškos šventės neatsiejamos nuo pasisėdėjimų saunoje ir kartais ne visai sakingo mėgavimosi alkoholiu. Visgi pagrindiniu šios vasaros šventės akcentu yra grįžimas į gamtos apsuptį ir ryšių su šeimos nariais ir artimaisiais sustiprinimas.
