Muzikos galia beribė
„Ekiumi se“ – atsainiai mandagumą išreiškia traukinio kontrolierius ir krapštydamasis pažastį prisėda gretimoje kėdėje. Jis ramiai susikelia kojas ant kitos sedynės atlošo (kaip tik vienam miegančiam keleiviui virš galvos) ir skaniai triauškia kriaušes, po savimi ant traukinio grindų mėtydamas graužtukus.
Kontrolierius čepsi, rūgčioja, garsiai gadina orą. Tai būtų juokinga, bet vis dėlto nelabai – kelionė truks dar 7 valandas! Aš klausiamai ir piktokai dėbteliu į jį, o tas suraukęs kaktą toliau čepsi žiūrėdamas tiesiai man į akis, lyg sakydamas: „Ko žiūri, kas nors negerai?” Švyst, dar vienas graužtukas kone man po kojomis.
Važiuojant iš miesto į miestą traukiniais ar net autobusais įsitikiname, kokie vietnamiečiai netvarkingi. Ši patirtis ypač įdomi, nes pamatęs žmonių kultūrą iš arti gali nuspėti, kokia jų virtuvė, muzika, socialiniai ryšiai. Puiku. To labiausiai ir trokštame šioje kelionėje – pažinti Vietnamą o, ne tik pagulėti prie jūros ar baseino.
Taigi tipiškas vietnamietis vyras gali atsikrenkštęs riebiai nusispjauti tau po kojomis ar žiūrėdamas į akis garsiai pagadinti orą ir neatsiprašyti – tai juk natūralūs procesai, kam čia tas perdėtas mandagumas. Kai ateini po pietų, kur valgė vietnamiečiai, privalai nenustebti, kodėl viskas atrodo kaip po žemės drebėjimo: ant grindų krūvos servetėlių, vištų kaulų, makaronų, tuščių alaus skardinių ir daug daug (tiksliau labai daug) šiukšlių. Net dėvintys kostiumus vietnamiečiai, susitikę darbo pokalbio, pietaudami meta šiukšles po savimi ant žemės, atsikrenkščia ir spjauna šalimais.
Dar viena bjauroka detalė – vyrai užsiaugina ilgus mažojo piršto ir nykščio nagus, o vidurinius tris pirštus kruopščiai nusikerpa. Baisu ir ranką paduoti, nežinia ką su tais pajuodusiais ilgais nagais krapštosi?
Topas: provincijose visur, tiesiogine šių žodžių prasme, vietiniai šlapinasi kur tik užsimano. Nesvarbu, ar tai labai matoma vieša vieta, ar ne. Tuštinasi taip pat. „Štai labai gera vietelė už komunistų lyderio paminklo”, - besitaisydama sijoną greičiausiai pagalvoja turgaus pardavėja ir lyg niekur nieko nukiūtina prie savo prekystalio pardavinėti artišokų bei avokadų.
Ko gero, yra paaiškinimas netgi tokiam elgesiui: spėjame, kad šiai rytų kultūrai socializmas precizikos nepridėjo. O juk pusė pasaulio žavisi Rytų kultūra... Hm, rytai rytams nelygu. Vietnamas jau toks... Nenukrypsiu vien į negatyvius mūsų akims dalykus ir pasidalysiu šiltesniais pastebėjimais ir mintimis apie Vietnamo moteris.
Vietnamietės moterys – simpatiškos. Nuo senų laikų jos yra visuomenės variklis. Miesto gatvėse sutūpusios prekiauja įvairiausiais rankdarbiais, vaisiais, užkandžiais. Plačios šypsenos jų veiduose. Laukuose susilenkusios sodina ryžius bei puoselėja kitas žemdirbystės sritis. Fermose, gamyklose, parduotuvėse taip pat retai pamatysi darbuotoją vyrą. Beje, dar vienas akmuo į vietnamiečių vyrų daržą: jei valtyje sėdi vyras ir moteris, spėkite, kas irkluoja? Žinoma, moteris! Kulinarų titulą iš vyrų šioje šalyje taip pat perėmė moterys.
Mums su Irma iškyla toks klausimas – tai ką Vietname daro vyrai? Teisingas atsakymas: ko gero, nieko gero...
Šiek tiek pastebėjimų apie vietnamietišką muziką viešajame transporte: jei neturi ausinuko su savo mėgstamu grojaraščiu – geriau eik pėsčias ir nelipk nei į autobusą, nei į taksi, nes tai, ko klausosi vietnamiečiai, tave nužudys mažiau nei per valandą. O atsižvelgiant į tai, kad iš vieno miesto į kitą tenka važiuoti ir 10 valandų – tai tu gali patirti psichologinę mirtį net 10 kartų! Sakyčiau, Purvinis šalia vietnamiečių estrados yra genijus. Įsivaizduokite patys, ką aš turiu minty...
Tačiau ne viskas su muzika taip jau baisu – folkloro ansamblis, kurio pasirodymą stebėjome teatre, paliko labai puikų įspūdį. Instrumentų valdymas ir vokalo technika buvo labai profesionali. Viskas buvo suderinta ir stilinga. Melodijos nuostabios.
O kas iš tiesų gaivina sielą – tai Vietnamo gamta. Tikrai tikrai dar nė vienoje mūsų kelionėje nematėme tokių nuostabių gamtos stebuklų. Kraštovaizdžiai stulbinantys. Dundanti traukinio melodija vis rieda kalnų papėdėmis ir ryžių bei kukurūzų laukais. Geriausia dienoraštį rašyti būtent kelyje. Rašau ir šypsausi...
Taigi klausydamiesi nuožmios Vietnamo estrados autobusuose bei traukiniuose vis kylame į šiaurinę šalies dalį. Aplankome nuostabių tiltų miestą Da Nang, kuriame įsiamžinu prie labai įspūdingo ir man reikšmingo drakono tilto. Vėliau užgriebiame gardų kąsnelį – miestelį Hoi An, kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą. Vietname išlikęs vienas iš nedaugelio miestų, kurio nepalietė Amerikos karas. Tai nagingų menininkų miestas. Per dieną čia tau pasiūdins kostiumą, suknelę ar batus. Štai, ant mano kojų – rankų darbo gražutėliai batai su išsiuvinėtu užrašu Linas Dragon.
Būtent apie Hoi An bei centrinio Vietnamo ypatumus ir papasakosiu kitoje mūsų su žmonele dienoraščio dalyje. Brangūs draugai, būkite laimingi, skaniai valgykite, šypsokitės, ir susitiksime truputėlį vėliau kažkur Vietnamo centre...
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Nuoširdžiai, Jūsų
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS „LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE.
