Džiaugsmo ir laimės nenusipirksi, bet gali tai susikurti...
Su didele nostalgija paliekame Ban Klango (Ban Ta Klang) kaimelį ir daugiau nei 200 drambliukų. Esame be galo dėkingi kaimelio gyventojams už nuoširdumą, šypsenas, draugišką sutikimą. Ir ypatingai džiaugiamės Surino projektu, kurio dėka sužinojome tiek daug apie dramblius, jų charakterį, silpnybes, pomėgius. Mūsų didžiausios simpatijos šiai vietai ir rekomendacijos tiems, kurie myli dramblius ir neabejingi gyvūnų gerovei.
Pumpuojam tuktuko padangas ir su šypsenomis veiduose šiaušiam tolyn! Štai mes jau ir kultūros lopšyje Ajutajoje (Ayutthaya). Daugybę metų tai buvo strateginis Tailando karalystės miestas. Iki šiol čia gausu senovinių šventyklų, gigantiškų Budos statulų. Per visą mūsų kelionę tai - pats turistiškiausias (gerąja prasme) Tailando senovinės kultūros pažinimas. Tiek šventyklų per porą dienų, ko gero, nesurinkome ir visų kelionių metu bendrai sudėjus.
Įspudingi bokštai, senojo miesto griuvėsiai ir, žinoma, didžiausias keliautojų traukos centras – Budos galva, per daug metų apaugusi medžio šaknimis. Dvi dienas praleisti Ajutajoje tiesiog būtina, nes tiek senovės monumentų arčiau Bangkoko, ko gero, nelabai kur ir rasi.
„Būtinai uždekite Miegančiam Budai žvakelę, priklijuokite auksinį popierėlį ir pamerkite lotoso žiedą. Tiesiog tai padės būti laimingesniais,” – tvarkingai surištą aukos rinkinuką mums tiesia besišypsanti senučiukė. Mes gerbiame visų religijų žmones, todėl mielai priimam močiutėlės pasiūlymą ir paaukojam jai kelis pinigėlius.
„Tegul mūsų kelionė ir toliau būna sėkminga, o kadangi šioje šalyje karaliauja Buda – tai akies krašteliu tegul vis žvilgteli ir į mus,” – pasvarstau garsiai.
Na, ką, vykstame žemyn ir ketiname pribaigti mūsų kelionę su jūra ir saule. Konkrečiai. Mūsų tikslas - Prachuap Khiri Khan. Tai miestas, kurį Tailande patį pirmąjį aplankėme dar prieš 5 metus. Tai miestas, kuriame beveik nėra turistų, tai miestas, kurį pamilome ir tada, ir šiandien.
Apsistojame netgi tuose pačiuose svečių namuose, tame pačiame kambaryje ir, prisipažinsiu, tai viena iš nedaugelio vietų, kur su didžiule meile patys gaminamės sau maistą. Nesunku, kai šalia esančiame turgelyje glėbį daržovių ir kilogramą tigrinių krevečių nusiperki už grašius. O ką jau kalbėti apie pagardus, prieskonius, padažus ir įvairiausias žoleles...
„Citrinžolė, šviežiai spaustas kokoso pienas, galangalo šaknis (alpinija), laimo lapai, vandens špinatai! Aš tiesiog lydausi, kas gali būti geriau?” – kulinariškomis emocijomis trykšta mano mažulė. Ir gerai, vakarienė vėl bus nuodėmės verta.
Beje, Prachuap Khiri Khan turi patį žymiausią paplūdimį visame Tailande – Ao Manao. Įvažiuojant į to paplūdimio teritoriją reikia su savimi turėti pasus ir prisiregistruoti. Tiesa, čia kadaise įvyko nuožmus mūšis su japonais, ir tailandienčiai juos nugalėjo. Nuo to laiko šią vietą saugo karinės Tailando pajėgos. Bet už tai gerai: kas savaitę pajūrį kruopščiai išvalo kareivukai, turistų nė su žiburiu nerasi, vietos gyventojai čia atvažiuoja praleisti popietės ar papietauti su šeimomis.
Dar Prachuap’e (visai netoli Ao Manao) gyvena ypač reta beždžionėlių rūšis – langūrai. Tokių ramių, lėtų, gražių ir švelnių primatų dar neteko matyti niekur ir niekada. Jie - mieli ir juokingi. Motinos laiko savo ryžus mažuliukus rankose, o jau suaugusios beždžionėlės yra juodos spalvos su baltais ratilais aplink akis. Atrodo kaip su itin madingais akinais nuo saulės.
O mieste, kur budistų vienuoliai kruopščiai prižiūri beždžionių šventyklą ant aukšto kalno, tai mūsų visai netraukia. Prieš penkerius metus teko lankytis joje – jau tada ten buvo baisu. Viskas nudergta beždžionių. O ką jau kalbėti apie tai, kad jos dar ir agresyvios - jei turėsi su savimi kokio maisto, tai mikliai su juo ir atsisveikinsi...
Džiaugiamės, kad keliaudami po Tailandą aplenkiame visą sekso turizmo ir transvestitų kultūrą. Nors vieną pagyvenusį ladyboy’ų matėme ir provincijoje. Tiesa, jis sėdėjo turguje, pardavinėjo mėsą. Akivaizdžiai vyriški veido bruožai, bet lūpytės ir akytės padažytos, ausyse auskarai ir balsas paspaustas, kad skambėtų kiek įmanoma moteriškiau. Bet jo raumeningose rankose kirvis – topų topas.
„Savadikaaa, gal norit šviežios mėsytės!” – šypteli vyriška moteris (ar moteriškas vyras?) ir mikliai kirviu perkerta storą kiaulienos gabalą. Ok, šia tema turiu daug informacijos, kuria mielai pasidalinsiu kitoje dienoraščio apie Tailandą dalyje. O kol kas sakau „Kap khun khap” – taip padėkos žodį taria tajų vyrai (tikri vyrai).
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Su šysena veide ir širdy, Linas :)
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS „LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
