Kiekviena moteris turi tegu ir nedidelių, atrodytų menkučių, bet jai labai svarbių paslapčių, apie kurias jai dažnai nesinori pasakoti net brangiausiems žmonėms. Dažnai pagrįstai nuogąstaujant, kad per tai, kas jai švenčiausia, kažkas pereis purvinomis kojomis, piktai pasišaipys ar paliks nuosėdas smalsumu. Man tai – nedidukė, nuo laiko jau gerokai pageltusi nuotrauka, iš kurios žvelgia jaunutis juodbruvas kaukazietis, anuometinės sovietinės milicijos seržanto uniforma ir baltaplaukė jo amžiaus mergaitė, laimės kupinomis akimis.
Miklus paplūdimio fotografas įamžino mus Juodosios jūros bangų mūšos fone... Kažkas nusikvatos – eilinis vasaros nuotykis, kokių šie pliažai regėjo ir regės nesuskaičiuojamus kartus... Šis romanas abiems mums savaip negrįžtamai surikiavo gyvenimus ir paliko gilius atminties randus...
Viskas prasidėjo nuo netikėtai, tartum iš dangaus nukritusiu laimėjimu – kelialapiu į Sočį. Jau technikume garsėjau kaip nebloga lengvaatletė, tad kelis kartus šauniai sudalyvavusi keliose masinėse varžybose, kur moterų buvo vienetai, įmonės profsąjungos komiteto buvau iškilmingai - daugelio pykčiui ir nuostabai – apdovanota nedaug kam anuomet nusišypsančia laime. Kaimo mergaitei, kurios tolimiausia kelionė buvo į Rygą, tai buvo neįsivaizduotina...
Ir štai aš Sočyje...
Mano kambario kaimyne pasirodė esanti ne ką daugiau mačiusi ir besigaudanti. Viskas abiem buvo beprotiškai įdomu, netikėta ir nauja... Norėjosi pamatyti ir pažinti kuo daugiau, nes tada šventai tikėjome, kad tokia laimė daugiau gyvenime nepasikartos. Tai - tarsi laimingas loterijos bilietas.
Užsirašėme į visas čia vykstančias ekskursijas ir renginius ir jau antrą dieną, vos apšilusios kojas Sočyje, atsidūrėme Juodosios jūros pajūrio perle - Gagroje. Įstabusis kalnų apsuptyje rymantis Ricos ežeras, Botanikos sodas su amžinai žydinčiais subtropiniais augalais ir medžiais, nuostabi šio krašto architektūra ir nepakartojamas kraštovaizdis... Gėrėjomės, kvėpavome tyru kalnų oru ir neišgirdome gido pastabos.
O gal tai visiems buvo savaime suprantama?
Net nesuvokėme, kad laikas čia ir Sočyje gali skirtis. Dvi jaunos žiopliukės. Kai su pilnomis subtropiniu vaisių rankinėmis atsibeldėme į prieplauką, ant molo jau nebuvo ne vieno keleivio.
Mūsų garlaivis išplaukė prieš dvi valandas.
Išsigandusius nukūrėme į netoliese esančią autobusų stotelę. Dabar, aplankiusi ne vieną pietų šalį ir žinanti jų tradicijas ir įpročius, labai gerai žinau, ką reiškia ten iškabinti (ar tiksliau - nereiškia) transporto grafikai.
Autobusų, apie kuriuos bylojo informacinė lenta, nebuvo. Prie mūsų, iš siaubo besidairančių į vis tirštėjančias sutemas ir besiblaškančias po stotelę, stabtelėjo autoinspekcijos motociklas. Išgirdę mūsų karčiomis ašaromis apšlakstytą istoriją ir sužinoję, kad mes iš Lietuvos, du jauni autoinspektoriai liepė nusiraminti ir pažadėjo patruliuoti šalia.
- Kokiame viešbutyje apsistojote? – smalsiai pasiteiravo jaunutis inspektorius.
Kažkodėl kruopščiai tai pasižymėjęs savo užrašų knygutėje, tuoj pat nuramino:
- Nebijok nieko. Autobusas ta kryptimi dar turi važiuoti. Įsodinsim. Milicija čia gerbia...
Vyresnis ūsuotis tuo tarpu neleido laiko veltui ir glėbesčiavo mano apkūnią draugę. Vis merkiau - nesugalvok vožti antausį, kol visa tai dar pakenčiama, nes problemų turėsime kur kas didesnių... Su dideliu palengvėjimu atsidusome, kai už mūsų užsivėrę apšiurusio autobuso durys.
Netekau amo iš nuostabos, kitą vakarą pamačiusi autoinspekcijos motociklą ir jaunąjį seržantą prie viešbučio durų.
- Privalau patikrinti, ar iš tiesų laimingai parvykote...
Dienos pradėjo lėkti akimirksniu. Nežinau, kokiu būdu mano seržantas sugebėdavo susitvarkyti tarnyboje, bet vakare jis jau budėdavo prie mūsų viešbučio. Nekreipdavau dėmesio į vis kartesnės grupės moterų pašaipas...
Purvina šliurė, nesusirandanti vaikino Lietuvoje, buvo vienas kuklesnių ir gražesnių jų apibūdinimų. Galbūt jos savaip ir buvo teisios. Su juo aš pirmąkart pažinau meilę - kūnišką ir dvasišką. Ir jos pilnatį... Tradicinių išsiskyrimo ašarų, kurių taip laukė grupės moteriškės, nebuvo. Tvirtai sutarėme - grįžę skambinsime vienas kitam. Pirmas atlyginimas po atostogų sėkmingai išgaravo telefono stoties kasoje. Po kelių mėnesių jis atvyko į Lietuvą. Paprašė supažindinti su savo tėvais, net nuėjo pas vietos milicijos viršininką - ieškojo galimybių atvykti tarnauti į Lietuvą.
Mano tėvai būsimą žentą sutiko kaip stichinę nelaimę. Milicininkas (kaime tai buvo pašaipos objektas), dar kitatautis, kaukazietis – aiškiai ne pora jų vienturtei dukrai.
Motina nebematė kelio per ašaras, tėvas beveik nekalbėjo nei su manimi, nei su būsimu žentu. Atomazga buvo netikėta. Po poros dienų prie mūsų kiemo sustojo gražuolė švytinti „Volga“, iš kurios išlipo aviacijos karininkas - jo pusbrolis, tarnavęs aviacijos dalinyje Tartu. Užsidarė kartu su mano tėvu, apie kažką jiedu ilgai kalbėjo. Išėjęs jis trumpai mestelėjo: - Atsisveikink.
Tėvas pirmą kartą man parodė savo švelnumą - ilgai glostė mano drebančius pečius ir ištarė:
- Neverk. Taip žymiai geriau bus jums abiem...
Jų užslėptą prasmę aš suvokiau po daug daug metų, kai netikėtai ragelyje išgirdau jau primirštą balsą:
- Aš tarnybinėje komandiruotėje Vilniuje. Jei gali, atvažiuok.
Tuos, kurie trokšta pikantiškų smulkmenų, nuvilsiu. Po vakarėjantį Vilnių vaikščiojo ir vienas kitam apie savo gyvenimą pasakojo du daug audrų patyrę ir vienas kitam likę brangūs žmonės.
Tik tada sužinojau, ką tą lemtingą dieną nutylėjo mano tėvas. Buvau ta, kur nelauktai perbėgo kelią griežtam tėvų - kilmingų didikų palikuonių – pasirinkimui ir susitarimui, galėjusių tapti nenuplaunamu įžeidimu ir amžina nesantaika tarp dviejų garbingų kalniečių giminių. Aš, savo ruožtu, nedrįsau pasipriešinti savo tėvų valiai.
Kartais paslapčiomis išsitraukiu išblukusią nuotrauką ir mąstau, kaip būtų pakrypęs mūsų abiejų gyvenimas? Tačiau niekada nekeikiu likimo, padovanojusio vasaros romaną, kad ir koks jis skaudus man buvo.
