Žemynas - ne vėjamergei. Būtent taip mane vadina draugai ir stebėtojai, kurių užduotis sarkastiškai šypsotis, išgirdus mano svajonę buriuoti pavėjui. Kadangi mūsų šalyje dar gajus stipraus ir „papajiško“ jūreivio įvaizdis, net ir turėdama laivelį ieškojau patikimo kapitono, kad galėčiau jam asistuoti.
Vieną ketvirtadienio vakarą, man svajojant atsišvartuoti nuo kranto, pasirodei Tu. Tuomet aš pirmą kartą supratau, kad būna vyrų, tikinčių moterimi ir jūra. Jau kitą dieną mes išplaukėme pavėjiniu kursu, kuris mums žadėjo daug tikrų ir neužmirštamų nuotykių. Krante Tave pažinau tik vieną vakarą ir pamaniau, kad esi žmogus, užuodžiantis vėją, bet po burėmis, tolstant horizontui, supratau, kad mes esame vienodai apsvaigę nuo jūros.
Tąkart kartu įlipę į jachtą ir vėl sugrįžę į krantą nusprendėme nebesiskirti, nes, kai kartu palieki ir vėl sutinki krantą, kai kartu atviroje jūroje naktį po žvaigždžių skliautu stebi tau kryptį rodantį kompasą, valgai šaltus makaronus su jūros vandeniu ir matai Tavo švytinčias akis – jūra tampa dar tobulesnė.
Po svaigaus meilės sūkurio ir burių plazdėjimo mums vis dėlto teko grįžti į krantą ir pabandyti gyventi be laivo supimo. Pradžioje aš, kaip undinėlė norėjau ir vėl sugrįžti į savo rūmus, bet gyvenimas mums liepė išbandyti viens kitą krante.
Atėjus žiemai ir jūrą sukausčius šiaurės vėjams mes kiekvieną vakarą rezgėme atsitraukimo planus, kur mūsų meilę vėl suptų jūros bangos, o krantas nutoltų. Tuomet Tu pasiūlei gyventi ant vandens ir visuomet būti kuo arčiau bangų, pasiūlei iškeliauti į buriuotojų meka vadinamus Karibus. Nors tai buvo mano svajonė, aš supratau, kad dar nesu taip stipriai pasiruošusi palikti savojo kranto ir pirmą kartą vėjamergė vėjui pasakė ne.
O Tu buvai atkaklus, kaip bangų mūša į krantinę, taip ir tu monotoniškai man siūlei iškeisti patogų gyvenimą į kupiną nuotykių ir iššūkių. Tuomet ir pasibeldė Ji – pučiant stipriam vėjui pasiekus krantą aš supratau, kad pirmą sykį susirgau jūros liga. Tik iš tiesų taip apie save mums pranešė mūsų dukra.
Sužinoję, kad laukiamės, labai nudžiugome ir pradėjome domėtis buriuojančiomis šeimomis ir jų iššūkiais, tuo tarpu pikti liežuviai plakė, kad pagaliau tapsime žemiški ir baigsis visos mūsų svajos. Tik gimus mažylei ir vėl papūtė pavasario vėjai ir mes kartu jį užuodėme – tai jūra kviečia palikti krantą.
Pirmą kartą išsiruošėme plaukti link Švedijos krantų. Tu buvai tėviškai ir kapitoniškai susikaupęs, nes plukdei savo šeimyną per jūras ir marias. Dukrytė visą laiką saldžiai snaudė ir savo maža nosyte tarytum uostė vėją. Po paros pavargę, bet spindintys pamatėme Švedijos krantus. Į uostą įplaukėme leidžiantis saulei ir krantas mus apdovanojo purpuriniu vakaru. Tai buvo taip tikra ir nepakartojama, kad visuomet širdyje nešiosiuosi tą jausmą – mūsų trijų pirmąjį krantą.
