Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina toks metas,kai tarytum stabteli ir pažvelgi atgal. Kartais nuojauta kužda, kad kelias, kurį pasirinkai kaip teisingiausią, yra tik klystkelis...
Augau kaip griežtai auklėjama dukra. Buvau pavyzdinga, atsakinga ir kruopšti mokinė. Visos draugės lakstydavo po šokius, o aš krimsdavau knygas. Šokiuose, anot mamos, tyko daug pavojų. Visos draugės jau draugavo su berniukais, o aš lyg mažvaikė turėdavau eiti miegoti.
Baigiau mokyklą. Prasidėjo studijų metai. Ilgi griežto auklėjimo metai buvo įaugę į kraują. Kiekvieną savaitgalį skubėdavau į namus.
Pagaliau aš vienos kaimo mokyklos mokytoja... Tai buvo patys gražiausi mano gyvenimo metai. Jaučiausi lyg atsidūrusi nesvarumo būsenoje. Man svaigo galva, lyg pašėlusi daužėsi širdis... Sulaukiau daug vaikinų dėmesio. Buvau labai atsargi (kaip man į galvą įkalė mama), bet kartu su kaimo jaunimu visa galva pasinėriau į linksmybių jūrą. Susigalvodavome visokių pramogų, susibūrimų, o kur dar kiekvieną šeštadienį šokiai...
Vieną vakarą šokiuose pasirodė vaikinas jūreivio uniforma. Pajutau, kad naujasis šokėjas vis žvilgčioja į mane. Pakvietė šokiui. Net nepajutau, kaip tapome pora. Vytas buvo vienturtis tėvų išlepintas sūnelis. Po pusės metų susituokėme. Gimė dukra.
Kartą, kai vyras buvo darbe, apsilankė moteris su mažu berniuku ant rankų. Pasirodo, tai buvo jo nesantuokinis vaikas. Žemė išslydo man iš po kojų... Iš netikėtumo pašokau lyg įgelta gyvatės. Sunku žodžiais apsakyti, ką tuo metu jaučiau. Neturėjau kam išlieti savo širdgėlos. Juk gyvenau uošvijoje. Buvau labai įskaudinta ir pažeminta. Juk prieš tuoktuves galėjo pasakyti, kad jo gyvenime buvo moteris, kad yra vaikas. Aš manau, jeigu tai buvo meilė, būčiau supratusi. Po kankinančios savaitės sėdau į autobusą ir išdardėjau prie jūros. Vyro močiutės paprašiau, kad pasirūpintų mano dukrele. Norėjau pabūti viena su savo mintimis.
Pagaliau Palanga. Įsikūrusi pas bobutę nubėgau prie jūros. Jūra man labai patiko. Ji tarsi sugėrė mano liūdesį, suteikė jėgų ir pasitikėjimo. Vaikščiojau pajūriu iki vėlaus vakaro. Staiga išgirdau vyrišką balsą:
- Matau panelė liūdna. Gal galiu praskaidrinti nuotaiką?
Pakėlusi akis pamačiau aukštą blondiną, mėlynomis lyg jūra akimis. Toliau viskas vyko kaip kino filme. Nedrąsus pokalbis, ilgos klajonės pajūriu. Su juo pamiršau viską, kas man buvo nutikę. Neblėstantis dėmesys, gražūs žodžiai užpildė visas mano sužeistos sielos kerteles. Net pati negalėjau suvokti, kokias paikystes krečiu. Juk aš - ištekėjusi moteris...
Bet man patiko būti jo apkabintai, skęsti didelėse žydrose akyse... Man jo reikėjo, beprotiškai reikėjo. Mano širdis dainavo. Supratau, kad su juo eičiau į pasaulio kraštą. Niekada nebuvau tokia laiminga... Mūsų romanas truko penkias dienas. Paskutinė naktis praėjo autobusų stotyje. Jis miegojo padėjęs galvą man ant kelių. Širdis plyšo iš skausmo, ašaros, kad ir kaip stengiausi, smaugė. Rijau jas tylomis, kad tik niekas nepastebėtų.
Atvažiavo autobusas. Nenorėjau atsiplėšti nuo savo žydraakio, bet reikėjo... Staiga jis pažvelgė į mane ir tarė:
- Nevažiuok.
Tą akimirką aš prisiminiau savo dukrytę raudona suknyte... Privalėjau važiuoti. Ir aš išvykau.
Dabar kiekvieną vasarą stengiuosi nuvažiuoti prie jūros su savo dukra, pavaikščioti tomis vietomis, kur mes abu vaikščiojome prieš trisdešimt penkeris metus. Ir kiekvieną kartą išgyvenu beprotišką ilgesį...
