Jis buvo tik vienas iš daugelio studentų, tą vasarą atvykusių į suvažiavimą prie Viduržemio jūros.
Mano dėmesį jis patraukė iškart, vos jį pamačiau, sėdintį būryje draugų. Jis buvo rudakis prancūzas, kurio žvilgsnio nebuvo įmanoma įskaityti. Tai traukė.
Tą patį vakarą visi šokome paplūdimyje, muzikai netylant visą naktį, kartkartėmis įlįsdami į šiltą vandenį. Vėl jį pamačiau – stovintį atokiau nuo šokančio būrio, kalbantį su žmonėmis. Nežinau, ar jis pagavo mano žvilgsnį. Buvo per tamsu. Tada jį pamečiau iš savo akiračio, ir po kiek laiko vėl radau – šokantį su kita mergina.
Naivu ir kvaila, tačiau mane užvaldė pavydas. Stengiausi nepasiduoti tam jausmui ir linksmintis toliau, tačiau akies krašteliu vis vien stebėjau, ką gi jis veikia. Po kiek laiko šokančiųjų būriai atsiskyrė į kelis ratelius, ir mano draugų bei pažįstamų ratelis buvo šalia rato, kuriame šoko jis. Jis jau buvo vienas.
Aš pažiūrėjau į jį, jis pažiūrėjo į mane. Vos mūsų žvilgsniams susitikus, aš žinojau, kuo viskas baigsis.
Rateliai nejučiomis pasisuko taip, kad mes šokome nugara į nugarą. Jau tuomet man linko kojos, bet kovojau su savimi, kantriai laukdama, kas įvyks toliau. Kažkuriuo metu mes abu tiesiog apsisukome, apsikeitėme žvilgsniais, ir nėrėme šalin.
Šokome neilgai, nes jau aušo rytas, muzika buvo išjungta, ir žmonės išsiskirstė. Atsisveikinant jis pabučiavo mane į skruostą, ir su žaviu prancūzišku akcentu pasakė „Iki“.
Kitą vakarą susitikome toje pačioje vietoje, nors ir nesitarėme, tačiau nei vienam nekilo klausimų. Maniau vėl eisime šokti, tačiau jis pasilenkė ir man pasakė: „Norėčiau su tavimi pašokti, tačiau dar labiau noriu su tavimi pakalbėti.“
Smėlėta pakrante ėjome tolyn, susikibę už rankų, kol vakarėlio šurmulys beveik išnyko. Buvo šilta vasaros naktis, dangus pilnas žvaigždžių. Nors tą vakarą nevartojau nei lašo alkoholio, įvykius pamenu tik epizodais: sėdėjome ant kranto ir kalbėjome apie savo gyvenimus, jo ranka glostė mano nugarą ir šis paprastas prisilietimas mane išmušė iš vėžių taip, kad negalėjau susikaupti ir pabaigti savo sakinių. Drugeliai skraidė, ir ne tik pilve, o atrodo visame mano kūne.
Kai jis mane pabučiavo, pamiršau, kaip reikia galvoti ar net kvėpuoti, mane surakino geismas, kokio nebuvau patyrusi gyvenime. Naktį praleidome jo kambaryje, nemiegojome nei minutės. Jau auštant atsisveikinome, grįžau į savo kambarį, susidėjau daiktus ir išvažiavau į oro uostą. Pakeliui, nors ir buvau pavargusi, neužmigau nei sekundei. Mintys buvo užimtos pastarųjų dviejų naktų įvykiais ir vis dar gyvomis emocijomis.
O po pusės metų sulaukiau SMS žinutės su gimtadienio sveikinimu. Tie keli simboliai telefone sukėlė daug malonių vasaros prisiminimų, kurie iki dabar kelia šypseną.
