Paskutinėje dalyje pažinsime ne pačią padoriausią Tailando kultūros pusę, o tuo pačiu pasinersime į nepaprasto grožio povandeninį pasaulį, kuriame drauge su Linu paplaukiosime su 100 metų senumo vėžliu. Žinoma, pats pagrindinis publikacijos akcentas – tai Tailando filmo II dalis.
Nesmerkti yra pagrindinė taisyklė matant, kad kažkas galvoja kitaip...
„Transseksualizmas ir musulmonai Tailande labiausiai drumsčia vandenį. Vieni iškreipia mūsų kultūrą, kiti terorizuoja. Anksčiau mūsų šalis buvo savigarbos turinti tauta, kol prieš kelias dešimtis metų neatklydo europiečiai su savo pinigais ir viską pakeitė iš esmės,” – sako 73 metų budistų vienuolis, kurį sostinėje visai netyčia sutinkame užklydę į vieną šventyklą. Visa tai jis pasakoja su šypsena veide ir nei dalelės pagiežos ar smerktino tono. Jis tiesiog sako savo nuomonę.
Mūsų nuostabai senolis prisipažįsta žinąs ir Arvydą Sabonį, ir tai, kad Lietuva krepšinio šalis. Vienuolis besiurbčiodamas žalią arbatėlę mums pasirodė toks guvus ir nepasiklydęs savo mintyse, kad pagavome save abejonėse – kas čia iš mūsų jaunesnis... O taip, kartais mes tiek daug energijos ištaškome visai nereikalingiems dalykams. Norėčiau senatvėje būti panašus į jį.
„Gal norite užsukti į merginų apatinės dalies ping pong šou? Čia bus ir atviras aktas scenoje, ir pompastiškame, legendomis apipintame renginyje pamatysite, ką merginos išdarinėja su britvomis bei apelsinais! Tai turite pamatyti bent kartą gyvenime!” – įkyria, smirdančia šypsena garuoja pleiskanotas pimp’as (suteneris).
„Klausyk, mes kiekvieną dieną lankome šią legendą, jau net ir atsibodo”, – atkertame, ir bičas, aišku, nepatiki (žinau, nepatiki ir mano kelionių dienoraščio skaitytojai), bet va pro šalį šmėžuojantis austras susigundo, ir suteneris palieka mudu su žmonele ramybėje. Svarbiausia – susirasti auką. Bankokas didžiulės betono džiunglės.
Sakoma, kad labiausiai nešvankią kultūrą Tailande puoselėja europiečiai. „Ei, juk reikia pamatyti kaip transseksualai savo tarpkojais šaudo iš teniso kamuoliukų ir lupa britvas iš ...”, – seilėtekiu vimteli austras.
Ir laimės jam, sveikatos. Kiekvienas renkamės savus malonumus. Mes plaukiame paskutines mūsų kelionės dieneles praleisti Ko Tao arba lietuviškai – Vėžlio saloje. O šis didingas gyvūnas ne be reikalo net pačiame pavadinime: pasigirsiu, kad aš kasdien plaukioju drauge su 100 metų vėžliu. Jis nuostabus, jis įspūdingai didelis, ir aš nepajuntu, kaip po kelias valandas per dieną savo mintis suleidžiu į povandeninį, spalvotą, ramybe pulsuojantį pasaulį.
Po vandeniu taip pat labai smagu pasiplaukioti ir su rykliukais. Sakoma, kad iki pusės metro jie visai nepavojingi, tačiau, kai įplauki į maždaug 40 tokių nepavojingų rykliukų būrį, tai vidinis balsas šnabžda choru: „Mojuok iš čia lastais ir kuo greičiau!”.
Mūsų namelio durys – tiesiai į idilišką pakrantę. Hamakas supasi, o jame – tai Irma, tai aš, tai abu kartu kažkaip įsispraudžiame. Paskutinės kelionės dienos kužda, kad myli mus beprotiškai, ir aš pagaunu save, kad atsakau joms balsu tą patį. Ne, aš neišprotėjau, tiesiog esu priklausomas nuo laisvės vėjo. Aš neturiu nieko, bet turiu viską, kas telpa širdy. To niekada niekas net ir labai norėdamas nesugebės pasiglemžti...
Tariu sudie, mieli mūsų kelionės po Vietnamą ir Tailandą skaitytojai. Džiaugiuosi tiek laiko praleidęs su Jumis. Kitoje kelionėje vėlgi nebūsiu savanaudis ir būtinai pasidalinsiu savo potyriais, nuotykiais ir išgyvenimais su brangiausiais ir ištikimiausiais. Būkite laimingi!
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Pagarbiai, Linas Adomaitis
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS „LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
