Važiuojant vingiuotu keliu nuo Leipalingio iki Veisiejų, kairėje pusėje prie Snaigyno ežero, aprašyto jo apylinkėse gimusio poeto Sigito Gedos, iškyla 15 metrų apžvalgos bokštas. Grakštus statinys ir neatrodo, kad būtų svetimkūnis.
Už Europos Sąjungos lėšas iškilęs metalinis bokštas sumontuotas iš lengvų konstrukcijų, ir išsiskiria savo architektūra. Ant truputį pasvirusių kolonų rato įrengta aikštelė, į kurią veda sraigtiniai laiptai. Užlipus į bokštą atsiveria vaizdinga panorama, ir visa tai nemokamai.
Jeigu dėl tam tikrų priežasčių labiau norisi aplankyti ne Dzūkiją, o Aukštaitiją, verta stabtelėti prie Ginučių (Šiliniškių) apžvalgos bokšto, esančio Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Bokšto aukštis – 60 metų, norint pakilti į 30 metų aukštyje esančią aikštelę reikia laiptais užlipti kaip į šešiaaukštį ar septynaukštį daugiabutį.Tai - pirmoji Lietuvoje apžvalgos aikštelė ant mobiliųjų telekomunikacijų bokšto buvo įrengta prieš dešimt metų.
Šiuo statiniu naudojasi ne tik poilsiautojai, bet ir telekomunikacijų bendrovė “Bitė Lietuva”. Bokštas stovi netoli kelio, kuriuo važiuojama nuo Kirdeikių į Ginučius. Tik reikia nuolat dairytis, nes nėra jokios rodyklės. Miškais apaugusioje vietovėje tokia nuoroda tikrai padėtų.
O pats aukščiausias ir įspūdingiausias apžvalgos bokštas stovi Sartų regioniniame parke, todėl vadinamas Sartų arba Baršėnų, nes yra netoli Baršėnų kaimo, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. 2006-aisiais pastatyto bokšto aukštis net 36 metrai. Vėjuotą ir lietingą dieną bokštas siūbuoja, todėl kamuojamiems aukščio baimės žmonėms gali būti nemalonu. Ypač nejauku, kai vieni žmonės kyla į bokštą, o kiti – leidžiasi, o spiraliniai laiptai nėra platūs.
Tačiau viską atperka vaizdai, ypač debesys, kuriuos prieš lietų skrodžia saulės spinduliai.
Sartai yra ketvirtas pagal dydį ežeras Lietuvoje. Nuo apžvalgos bokšto matoma tik dalis jo. Ežero dubuo turi šešias rinas, kurios šakojasi kaip medžio šakos. Tokią ežero formą lėmė ledynas, kuris traukėsi iš Lietuvos prieš 18 tūkstančių metų.
Kai Žemaitijos aukštumų kalvynai jau buvo pliki, suaižėjusio ledo luitai neskubėjo tirpti Aukštaitijoje. Gilūs įtrūkimai ledyne susidarė dėl aktyvių geologinių struktūrų – plyšių. Šiais plyšiais tekėjęs vanduo platino sau kelią ir susidarė slėniai, kuriuos geologai vadina rinomis. Todėl Sartų ežeras vadinamas rininės kilmės. Manoma, Sartų ežero upės galėjo atrodyti taip kaip Grenlandijos ledyne.
Ledyno upės smakiai ardė Sartų ežero krantus, todėl jie vingiuoti, gausu įlankų. Bet ežeras nėra platus. Giliausios ežero daubos, aukščiausi krantai yra šiaurinėje Sartų dalyje. Čia krantų aukštis – beveik 30 metrų aukščio, o giliausia ežero vieta – 22 metrus.
Lipant į apžvalgos aikštelę reikėtų neužmiršti pasiimti žiūronų, nes apžvalgos aikštėje stovi informacinis stendas, kuriame sužymėtos Sartų ežero dalys, plačiausia ežero vieta, piliakalniai.
Dusetos, Bradesos (Zalvos), Pasartės, Kriaunakumpio (Lašės), Audrakampio (Aldrakumpio, Ragavos), Kalbutiškių ežerai – tai Sartų ežero dalys, turinčios atskirus pavadinimus.
Sartų ežero pavadinimą galėjo lemti tai, kad jo baseinas šimtą kartų didesnis už ežero plotą. Pavasarį vandens lygis ežere smarkiai pakyla. Manoma, ši ypatybė galėjo lemti taip pat Sartų ežero pavadinimą – žodis „sartas“ reiškia rusvas. Toks parudavęs ežeras atrodo nutirpus sniegui, kai į jį suteka visos drumzlės.
Yra tokia legenda, pasakojanti, kad lenktynių metų ežere nuskendę sarti žirgai. Nors neįmanoma patikrtinti šio fakto, bet yra dalis tiesos - pirmosios žirgų lenktynės ant Sartų ežero vyko dar XIX amžiuje.