Beldimas pavirsta ūžesiu, pereinančiu į triukšmą. Kai kurios turgaus gėrybės liko tek kur gulėjusios, prekeiviai kuičiasi atsukę nugaras, turistai išsižioję spragsi kameromis ir telefonais. Pats magijos karalius Davidas Copperfieldas galėtų nusiraškyti idėją naujam transformacijų triukui. Buvo turgus – tapo peronu. Per 30 sekundžių, ar panašiai.
Tai, kas mums žiopliams – mažas stebuklas, šimtams tailandiečių – kasdienybė. Čia kiekvieną dieną penkis kartus pravažiuoja traukinys, penkis kartus prekeiviai įgudusiais judesiais atlaisvina jam kelią ir penkis kartus paskui viską sudėlioja į vietas. Nė vieno žuvusio, nė vieno pervažiuoto piršto. Kol kas. Nes ši vieta dvi valandos į Pietus nuo Bankoko vilioja vis daugiau smalsuolių.
Ne pirkti šviežių krabų, rajų ar barakudų jie čia suvažiuoja. Visus vilioja šis nerežisuotas ir nerepetuotas gyvenimo teatras. Amerikiečiai čia seniai būtų pastate būdeles ir pardavinėję bilietus kartu su kukurūzų spragėsiais. Tailandiečiai ne tokie – svetingi, draugiški, jie su droviomis šypsenomis ir gūžčiodami pečiais palydi iki pat bėgių, kurie driekiasi per patį turgaus vidurį. Paaiškina, kiek liko laiko iki traukinio ir pridueria, kad, ko gero vėluos 20 minučių.
Kodėl čia? Kaip čia atsidūrė? Ar tai nepavojinga? Šimtus kartų girdėti klausimai ir mandagūs galvos linkčiojimai aiškinant tiems juokingiems aukštiems blyškiaveidžiams seną tiesą: nėra kitur vietos, negi dabar trauksi į šoną traukinį arba turgų? Visi išsitenka. Svarbiausia – neskubėti, nelėkti akių išdegus, pasignalizuoti apie savo atvykimą.
O prekeiviai traukinio grafiką žino atmintinai, judesiai įgudę: švyst švyst – ir dėžės jau šone, pradundėjo lokomotyvas – viskas grįžta į savo vietas. Ir kas čia pavojingo? Tik baltieji gali tuo stebėtis.
