„Lietuvoje yra maždaug keturi-šeši žmonės, kurie užsiima viena rečiausių alpinizmo rūšių – techniniu alpinizmu. Tai reiškia, kad kopiame į tuos kalnus, kuriuose yra sudėtingų maršrutų – uolomis, ledo sienomis“, – pasakojo keliautojas.
-Kažkas iš jonaviečių yra pasakęs: „Jonavoje turime Julių Survilą, o taip mažai apie jį žinome. Juk tai vienas iš rimčiausių Lietuvos alpinistų“. Ar dažnai jus galima sutikti Jonavoje?
-Dabar jau rečiau. Jonavoje praleidžiu maždaug pusę savaitės. Kitas laikas – Vilniuje.
-Arba kalnuose?
-Į kalnus – kopti arba treniruotis – išvažiuoju maždaug šešis-aštuonis kartus per metus. Anksčiau tų kelionių būdavo daugiau, dabar – kiek mažiau.
-Pats kvailiausias dalykas, ko galima paklausti alpinisto, kodėl jis daro tai, ką daro. Tačiau tokių klausimų, matyt, sulaukiate?
-Taip. Ir sąžiningai galiu atsakyti. Iš pradžių tai atrodo romantiška ir gražu. Bet yra keli veiksniai, kas alpinistus ir veda į kalnus. Visų pirma – tuštybė. Kaip ten bebūtų, tikslas yra aukščiau visko, ir kartelė kyla vis aukščiau. Tai yra baisu. Alpinistai treniruojasi, kaupią patirtį.
Kitas momentas – iš kalnų grįžti geresnis. Paprasti dalykai – nusileidus į apačią išgerti antrą kartą užplikytos arbatos puodelį. Jis atrodo skaniausias pasaulyje. Tada paprastus dalykus imi vertinti kitaip.
Labiau vertini šeimą, draugus. Kitaip jautiesi sugrįžęs į savo komforto zoną. Atsigulęs į minkštą lovą.
Manau, kad kiekvienam žmogui vertėtų išeiti iš savo komforto zonos. Tai yra naudinga. Ir tam nebūtina kopti į kalnus – yra kitų būdų. Tik po to žmoguje gali įvykti virsmas.
-Kalnai daugeliui mūsų atrodo kaip romantikos viršukalnė. Bent jau žiūrint nuotraukas, kuriose – įspūdingi gamtos vaizdai.
-Nėra romantikos. Galbūt ją matai paprastesniuose kalnų žygiuose. Tačiau techninis alpinizmas su romantika neturi nieko bendra. Tai yra šaltis, didelis aukštis, pavojai ir tai reikalauja daug fizinės ištvermės.
Bandydamas įveikti ledo uolą tu tikrai nematai kalnų grožio. Tu matai tik sieną, atkarpą, tikslą, kuri turi įveikti. Neturi laiko svajoti.
Kalnus romantizuoti pradedi tada, kai iš jų grįžti ir žiūri kelionės nuotraukas, filmuotą medžiagą. Tada pats sau pagalvoji: „O juk tikrai buvo gražu“.
-Neseniai susitikime su jonaviečiais, kuris vyko krašto muziejuje, sakėte, kad nereikia bijoti kalnų, reikia bijoti žmonių.
-Patys kalnai nieko blogo nepadarys, jei tu nesielgsi kvailai. Visą laiką sakydavau – reikia bijoti žmonių, jų neatsargumo, lengvabūdiškumo, kvailumo. Einant į kalnus reikia įvertinti save ir oro sąlygas. Tai – esminis dalykas. Ir nereikia tikslo kelti aukščiau visko. Kalnai niekur nepabėgs, jie stovi ir stovės. Jei nepavyksta įveikti maršruto – atvažiuosi kitais metais.
-2012 metais kalnuose žuvo ir alpinistas Ernestas Markšaitis – keliautojų grupę sušaudė teroristai. Ar Pakistano kalnus dabar galima įvaryti pačiais nesaugiausiais?
-Pakistano kalnuose yra keletas žinomų viršukalnių, kurias alpinistai nori pasiekti. Tie garsūs viršukalnių vardai keliautojus vilioja, ir todėl žmonės eina. Ekspedicijos ten vyksta ir dabar, tik turistų skaičius labai stipriai sumažėjo. Taip, ten nesaugu. Išpuolių ten būdavo ir seniau, tik galbūt apie juos nebuvo taip žinoma. 2012 metų tragedija, be abejo, buvo didžiausia.
-Namuose jūsų laukia žmona ir vaikai. Laukimas, matyt, yra ne ką mažiau varginantis reikalas nei sudėtingas maršrutas?
-Artimiesiems sunku. Nors žmona irgi eina į kalnus, tačiau kai jai pasakau, kokį maršrutą ketinu rinktis, ji mane išleidžia sukastais dantimis. Kalnų pavadinimai žmonai nėra tiesiog „kalnas x“ – ji juos žino, suvokia pavojus. Antra vertus, mano pomėgį ji supranta.
Kartą su bičiuliu kopėme sudėtingu maršrutu. Nusėdo jo telefono baterija, todėl žmonai jis buvo parašęs tik išeidamas į maršrutą. Iki kitos dienos vakaro žmona jokios žinios nesulaukė. Kai pagaliau nusileidome ir jis paskambino, ji sakė, kad vyrą jau ruošėsi laidoti.
Mes ir patys nerimaujame vienas dėl kito. Nesvarbu, ar pažįsti žmogų, ar ne – jei esi kalnuose ir matai išeinančius kitus alpinistus, lauki jų grįžtančių.
-Nesvarbu, kiek maršrutų įveiki, kokia tavo patirtis – įtampa lieka?
-Ji būna nuolatos. Aš visada galvoju prieš kelionę. Bandau susidraugauti su kalnu, prisileisti jį prie savęs. Tai – savotiška meditacijos forma. Sėdi ir žiūri į kalną.
Aš bijau kristi, bijau padaryti klaidų, dabar, kai jau yra šeima – bijau nebegrįžti namo. Kai buvau jaunas ir tik pats sau gražus, buvo labai gerai – apie nieką negalvojau ir lipdavau labiau atsipalaidavęs.
Dabar taip nėra. Viską darau saugiau, atsakingiau. Pagalvoju, ar nedarau abejotinų judesių. Tokios mintys tikrai nepadeda lipti. Viskas vyksta lėčiau. Bet tai padeda grįžti namo.
