Jeigu nori prajuokinti Dievą, papasakok savo planus. Šią savaitę gimtadienį šventusiai A.Radzevičiūtei ši patarlė tinka puikiai.
„Paauglystėje sakydavau, kad tikrai neturėsiu nieko bendra su žurnalistika. Net šiurpas apimdavo nuo tos minties. Abu tėvai – žurnalistai, matydavau, koks sunkus tai darbas, kaip jie grįžta po renginio ir nieko nenori matyti.
O dabar pati prie to artėju – vedu laidą, rašau pranešimus spaudai. Nors dar tiksliai nežinau, ką noriu veikti gyvenime“, – nusijuokė Augustė.
Pirmą kartą TV eteryje ji pasirodė būdama devynių mėnesių – kai nusifilmavo sauskelnių reklamoje.
„Gavau daug sauskelnių. Tai buvo didelis deficitas, todėl jas man užmaudavo tik švenčių proga. Tėvas naktimis vystyklus skalbdavo.
Paskui dar filmavausi pieno reklamoje, dėl kurios mane nuolat pašiepdavo mokykloje, televizijos seriale ir vaikams skirtoje TV3 laidoje“, – vardijo A.Radzevičiūtė.
Šiuo metu ji irgi nenutolusi nuo televizijos – prodiuserių kompanijoje „Videometra“, kuriančioje įvairius serialus, renginius, dirba viešųjų ryšių koordinatore.
Prie šių darbų prisideda dar vienas – kiekvieną penktadienį 17.20 val. Augustė su tėčiu ves „Lietuvos ryto" televizijos laidą „Svečių ekspresas“, kurioje pasakos, kaip įdomiai laisvalaikį praleisti Lietuvoje ir užsienyje.
Vaidmenys paskirstyti aiškiai: Vytaras keliaus per Lietuvą, o Augustė rengs pasakojimus iš užsienio.
Kiekvienoje laidoje bus nagrinėjama vis kita tema.
„Pavyzdžiui, pasakosime apie teminius viešbučius, siaubo istorijas, kulinarines keliones – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“, – paaiškino Augustė.
Jau pirmi filmavimai smalsią merginą nubloškė į Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Lenkiją, Estiją, Rumuniją ir kitas šalis.
„Kelionės – mano aistra. Negailiu pinigų tik joms ir kvepalams. Ši laida leido pamatyti šalis, kuriose nesu buvusi. Pavyzdžiui, Rumuniją ir Švediją.
O Berlyne nufilmavome keistą viešbutį, kurį sukūrė menininkas: 27 skirtingi kambariai, įrengti naudojant gatvėje surinktas medžiagas ir apstatyti senais baldais. Smagu“, – džiūgavo Augustė.
– Abu jūsų tėvai – žurnalistai. Atrodo, kad karjeros kelias – lyg ir užprogramuotas. – „TV antenos“ pokalbis su jaunąja laidos vedėja prasidėjo nuspėjamai.
– Jei atvirai, vis dar nesu tikra, ką noriu veikti gyvenime. Ir neskubu nuspręsti.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau scenos ir kino menų istoriją bei kritiką. Šįmet mečiau. Kodėl? Supratau, kad šiai profesijai nesu užtektinai meniškos sielos.
Kas bus toliau, dar nežinau. Turbūt norėčiau studijuoti meno istoriją.
Kai nueinu į muziejų, pamačiusi paveikslą žinau, kas jį nutapė ir kokia čia meno srovė. Tada apima pasitenkinimas. Istorijos studijos – išprusimas, kurį gali panaudoti įvairiuose darbuose.
– Kelionės – didžiausia jūsų aistra?
– Taip. Tėvams visada sakiau, kad baigusi mokyklą noriu metus pakeliauti ir nestoti studijuoti. Jie žiūrėjo ramiai iki dvyliktos klasės, kai patikinau, kad nejuokauju. Tada gal kiek sutriko. Bet aš ištesėjau žodį – pusmečiui išvykau į Portugaliją.
Įsitikinau, kad padariau teisingai. Visiems patariu – baigus vidurinę reikia neskubėti stoti į aukštąją mokyklą, geriau išvažiuoti, pagyventi ant savo užpakalio, patekti į situacijas, iš kurių turi išsikapanoti pats.
Portugalijoje dirbau aukle vienoje veganų šeimoje. Mėsos nevalgau jau senokai, bet ta šeima buvo ties išprotėjimo riba. (Juokiasi.)
Ketinau ten būti metus, bet grįžau po pusmečio. Kol ten gyvenau, pasirodė, kad esu didesnė patriotė nei maniau, tiesiog pasiilgau Lietuvos.
Jei dabar grįžusi iš kelionės nežinau, kur keliausiu kitą kartą, jaučiuosi blogai.
– Keliaujate viena ar su draugais?
– Kai pirmą sykį suplanavau kelionę į Paryžių, man buvo šešiolika. Tėvai truputį išsigando. Atsirado bičiulė, kuri keliavo kartu.
Turiu draugų kompaniją, kuri irgi užsikrėtusi kelionėmis. Keliaujame traukiniais, automobiliais. Pakeleivingų mašinų etapas gal jau baigėsi.
Mėgstamos šalys? Visiškai įsimylėjau Portugaliją. Neseniai pervažiavome Balkanus, pirmąsyk pajutau kultūrinį šoką.
Negalėčiau išskirti vienos vietos. Gyvenimo pabaigoje, kai būsiu aplankiusi kur kas daugiau šalių, galėsiu pasakyti.
Beje, ne visi kelionių planai būna įgyvendinti. Su draugėmis norėjome keliauti į Meksiką, bet tėvas griežtai uždraudė. Sakė, jei jau jis su Martynu Starkumi ten nekeliavo dėl saugumo, tai mums irgi negalima.
Planavome keliauti ir į Karibų salas, bet pamatėme, kad bus uraganų sezonas. Tada nusprendėme keliauti į Aziją.
– Jūsų tėvas televizijoje ir žurnalistikoje jau daug metų. Jis jums – draugas ar kritikas?
– Labiau kritikuoja mama. O su tėčiu dažnai šaipomės vienas iš kito. Vis paklausiu, ar nereikia jo į mišką rogutėmis išvežti. Sako, kad dar ne.
Žinote, senas jis jau, atsargiai reikia kalbėtis. (Kvatojasi.)
– Ar jis pastūmėjo jus į televiziją?
– Tėvai man niekada nenurodinėjo, ko mokytis, ką dirbti. Nuo aštuoniolikos gyvenu atskirai.
Kai manęs klausia, ar darbą gavau tėčio dėka, atsakau: taip, žinoma, jis visur mane įstūmė ir dar tuos darbus atlieka už mane.
O kam ginčytis? Mes abu žinome, kaip yra. Šiuo atveju vesti laidą kartu pasiūlė prodiuseriai.
Pamaniau, man jau nebe dvylika, galiu šį tą ekrane papasakoti, tai kodėl ne? Prieš kameras stengiuosi pasakoti laisvai, tai, kas įdomu man, jaunam žmogui. Prodiuserė sakė, kad visai neblogai pavyksta.
– Jūsų tėvas veda ir proto mūšius. Kuris iš jūsų laimėtų, jei tektų susikauti?
– Manau, tėtis. Jis daug žino apie viską. Aš jį nurungčiau sportuodama. Kaip ir sakiau, nebe dvidešimtmetis jis, grįžusiam namo jau ramiai pasėdėti norisi.
– Jis garsėja ir kaip melomanas. Klausotės panašios muzikos?
– Nelabai. Jis širdyje – pankas, su „Sex Pistols“ įrašais gyvena. O mano dievaitė – džiazo dainininkė Billie Holiday. Klausausi senesnės muzikos nei mano tėvai.
Vis dėlto turime tradiciją – nuo tada, kai į darželį vežiodavo, automobilyje klausydavomės grupės „The Offspring“. Ir dabar kartais važiuodami pasileidžiame ir dainuojame. Tokie sentimentai.
– Vaikai dažniausiai maištauja prieš tėvus.
– O aš niekada to nedariau. Gal todėl, kad manęs niekada nesistengė įsprausti į rėmus.
Nesakau, kad tėvai yra geriausi mano draugai, bet su mama galiu pasišnekėti apie bet ką.
Tėvus gerbiu labiau už visą pasaulį. Jie mane nuostabiai užaugino.
