„Ten dar kartą pasitvirtino Heraklito posakis, kad negalima du kartus įbristi į tą pačią upę“. Madagaskare buvau prieš trejus metus – puikūs atsiminimai. Dabar salą išvydau visiškai naujai, – džiaugėsi keliautojas. – Tačiau per dideli lūkesčiai ir gamta gali paversti, atrodytų, lengvą kelionę tikru išbandymu.
Kelionės po Madagaskarą metu aplankėme dvi gretimas salas: Reunioną ir Komorų salas.
Tai buvo pirmas Lietuvos keliautojų apsilankymas Komų salyne ir pirmas įkopimas į aukščiausią jų kalną – Kartalos ugnikalnį (2361 m), turintį didžiausią veikiančio vulkano kraterį pasaulyje 3 km x 4 km.
Tai nelabai aukštas kalnas, bet kad jį įveiktume, reikėjo į vertikalę pakilti net 2 km ir praeiti 30 km, o įvertinus peraukštėjimą, beveik maratonas.
Klimatas salose tropinis: pačioje karšta ir drėgna, viršuje – per pietus susiformuoja debesys ir mes papuolėme į audrą. Džiaugėmės tuo, kad planuodami kopimą nesusigundėme pasiūlymu nakvoti viršūnėje palapinėse, kad ryte geriau apžiūrėtume gigantišką ugnikalnio kraterį. Madagaskaras yra tarsi „lengvoji Afrika: baobabai, lemūrai, chameleonai, jokių nuodingų gyvačių ir plėšrių žvėrių, pavojingų žmogui. 80 proc. gyvūnija ir augmenija endeminė. Romantika! Kazio Pakšto lietuviams „pažadėtoji žemė“, atsarginė Lietuva, Dausuva.
Tačiau „Mama Afrika“ visuomet pateikia daugiau netikėtumų nei Azija. Iki UNESCO paveldo Tsingy kalnų mūsų laukė 90 km, apie 5 valandų labai duobėtos bekelės per savaną ir džiungles. Mes užtrukome net 15 valandų.
Madagaskaro vakarinę pakrantę šį pavasarį nusiaubė keli stiprūs ciklonai. Mes buvome pirmieji, kurie šį sezoną pravažiavo tuo keliu ir atidarėme turizmo sezoną. Būti pirmajam visuomet garbinga, bet retai būna lengva. Ko gero, keliavę su 4 X 4 žino, kad visureigiai gali važiuoti per pelkes džiunglėse, kai lempos šviečia jau po vandeniu, kai mašinos guli ant pilvo purvyne ir vis tiek jas galima ištraukti, kai tai, ką vadiname keliu, yra visai nepravažiuojama ir reikia sukti į džiungles, kirsti trukdančius medžius ir ieškoti būdų apvažiuoti. Mums, mėgėjams, tai buvo kažkas tokio arti automobilių ir žmogaus psichinių galimybių ribos. Buvo net ašarų iš nuovargio ir nevilties.
Tik jauniausioji keliautoja Mėta nesijaudino ir dainavo vaikišką dainelę apie Afriką „Važiavau į Afriką į bananų fabriką sutikau ten liūtą didelį ir drūtą… „, ragino stumti visureigius ir nieko nesibaimindama braidžiojo per purvynus.
Sunku visa tai papasakoti ir parodyti, nes baisioji dalis vyko naktį ir tik 5 val ryto, po 15 valandų pastangų, mes ištrūkome iš „žaliojo pragaro“.
