Audrius:
„Daugeliui gali pasirodyti keista, kad pasakodamas apie šias vietoves aš dažnai miniu audras, pūgas bei uraganinius vėjus. Čia drįstu priminti, jog mes kalbame apie labiausiai vėjuotą kampelį visoje planetoje su labiausiai suknistomis oro sąlygomis, kokios tik gali būti. Girdėjote, kad mokslininkai vadina Antarktidą pasaulio oro virtuve? Girdėjote? Tai va, toje virtuvėje yra iškepama kokia nors bloga oro masė, kuri paskirstoma kitiems. Tačiau Patagonijoje esantys tą patiekalą gauna pirmieji. Neatskiestą, kartais ir su papildoma porcija.
Grįžtam prie mūsų paskutinės sustojimo vietos. Įlanka, kuri vadinasi „Pelyčių“. Pavadinimas keistas, bet neklauskite kodėl. Gal dėl saugumo: laivas šioje įlankoje yra apsaugotas nuo vėjo iš visų pusių. Jei kam įdomu, koordinatės – S 51°54‘ W 73°02‘. Vos ją pasiekus orai vėl susimovė kelioms dienoms. Jurgita pasinaudojo tuo ir paskyrė laiko skalbiniams. Mintis buvo gera, bet naktį prasidėjo pūga, tad rytą radome žlugtą suledėjusį į ragą.
Šaltis šuniškas. Bet laivo viduje kūrenasi vos ne iki raudonumo įkaitusi krosnelė. Čia sausa ir šilta. Rodos, viskas puiku, bet vėl siurprizas. Čia reikėtų truputį paaiškinimų iš botanikos srities. Auga šiose vietose keletas rūšių medžių kūrenimui tinkamų. Viena iš jų – tai kipras. Kitas rūšis vadinu lenga. Ta lenga šiaip sau medis. Retai randi sausą. Šilumos irgi mažai duoda. Va, kas kitą yra patagoniškas kipras! Tai tikrai puikus medis. Jo mediena tanki, gerai skyla, sausa bei pilna labai kvapių kažkokių eterinių aliejų. Dega jis puikiai ir labai kaitriai. Ir jo čia tiek daug. Jurgita išdidžiai pareiškė, kad šis medis yra lyg ir jos pagal horoskopą ar pagal zodiako ženklą. Siurprizas buvo kai vos užpleškinus kipro malkomis krosnelę, Jurgita išlėkė lauk čiaudėdama, ašarodama ir kosėdama. Ne iš sentimentalumo šiam medžiui. Pasirodo – alergija.
Birželio 11 diena ir vėl ramu. Dabar darome paskutinį (tikimės) šuolį link civilizacijos ir link svajonių miesto Puerto Natales. Tik 25 jūrmylės mus skiria nuo interneto ir supermarketų.
Srovę sąsiauryje „White“ apskaičiavome teisingai. Vos išplaukus iš „Pelyčių“ įlankos mus gana smagiai pradėjo nešti į rytų pusę. Buvo kiek nejauku tai kairėje, tai dešinėje, tai priekyje matant susidarančius vandens sūkurius bei duobes. Jurgita karts nuo karto cypteldama žiūrėjo, kas mūsų laukia priekyje, aš makalavau su vairu. Siauriausioje vietoje tarp iškyšulio Escarpado ir salos Huerta protaka buvo gal kokių 40 m pločio. Čia „Taura“ lekia lyg traukinys. Kitose vietose protaka priminė kalnų upę. Jausmas gan įdomus. Bet viskas vyko gan greitai: sąsiauris mūsų laivą lyg iššovė į ramius tykius vandenis.
Taip atsiradome kitoje Andų kalnų pusėje kur vietovaizdžiai pasikeitė visiškai. Čia matėsi tik kalvos bei lygumos, vietinių vadinamos pampomis. Mūsiškai tai tikriausiai vadintųsi stepės. Iš sąsiauro „White“ išplaukėme į „Almirante Montt“ įlanką. Rami diena, ramus vanduo. Tik šalta. Po kiek laiko jau pradėjome įžiūrėti krantuose žmonių gyvenvietę, kas sukėlė neapsakomą džiaugsmą. Jurgita kas minutę tikrino, kada atsiras signalas mobiliam telefonui.
Lyg ir neblogą vietą inkaravietei radome už kokių 100 metrų į pietus nuo žvejybinių laivelių prieplaukos. Iš čia buvo labai patogu pasiekti miestelį.
Pirmiausia, reikėjo atlikti tai, kas svarbiausia, o tai, mūsų atveju reiškia, vėl tapti legaliais Čilės teritorijoje, nes vizos leistiną laiką mes viršijome jau pusantro mėnesio. Pirmas vizitas į Čilės Karinio Laivyno atstovybę. Čia mus sutiko labai gražiai. Panašu, jog buvome tikrai įžymūs.
Kiti burlaiviai tokiu metų laiku po šias vietas nesitrankė. Uosto viršininkas išklausė mūsų istoriją. Jokių priekaištų, jokių pretenzijų. Pats būdamas jūreivis puikiai suprato su kokiomis klimatinėmis sąlygomis susidūrėme. Sekantis vizitas į policiją PDI skyrių. Vėl pasakojame savo ilgos kelionės priežastis. Vėl mus priima labai supratingai ir vėl jokių priekaištų. PDI skyrius – tai lyg ir Federalinis Tyrimų Biuras. Čia mus pasitiko kostiumuoti ir ginkluoti vyrai. Jie labai linksmi ir smalsūs, nes niekada dar nebuvo sutikę lietuvių. Dar linksmiau pasidaro kai pildant dokumentus jie bando ištarti Jurgitos pavardę. Tokie garsai jiems svetimi, tad vyksta net varžybos kieno išgargaliuotas garsas bus arčiau teisingos versijos. Pasus laikinai pasisavina policija, o mums išduoda laikinus. Atvyksta fotografas. Čia prasideda komiška dalis. Tiek fotografas, tiek kiti policijos darbuotojai, kaip čia pasakius... Aukščiausias Jurgitai tik iki pažąstų. Tad norėdamas nufotografuoti veidą fotografas, pasiėmęs kamerą, šokinėja į viršų. Visiems labai smagu.
Dar daugiau: per patį tokios sesijos įkarštį į policijos skyrių atvedama mokinių ekskursija. Tie į mus spokso pagarbiai nutilę ir net su išgąsčiu. Patalpa pilna ginkluotų žmonių, šokinėjantis fotografas ir mes, stovintys prie baltos sienos, pozuodami tai priekiu, tai profiliu. Nei pridėt nei atimt – dideli banditai iš šiaurės kraštų. Pasirašome dokumentą, kad kol vyks tyrimas iš šio miestelio neišvyksime. Juokaujat: dabar iš čia mūsų net su karštu vandeniu neišvarysite.
Po to vizitas į vietines maisto parduotuves. Čia svarbiausia kontroliuoti save. Kas pavyksta sunkiai. O tiksliau nepavyksta visai. Krepšiai pilni viso ko. Nekreipdami dėmesio į nustebusių čiliečių žvilgsnius, susėdę ant suoliuko valgome ledus. Aplinkui sninga.
Laiviniu požiūriu Puerto Natales įsikūręs labai nepatogioje vietoje. Jokios įlankėlės, jokios apsaugos nuo vėjų ar bangų. Žvejų laivelių prieplauka irgi mažai kam tikusi: čia seklu. Pilna senų nuskendusių ir pūvančių laivų, dugnas nuklotas šiukšlių sluoksniu. Mūsų pasirinktoje vietoje irgi ne pyragai. Vos ne po savaitės ramybės vėl užėjo audra. Naktį nubudome pačiu laiku: bangos buvo tokios stačios, kad išplėšė iš dugno inkarą ir mus pradėjo nešti link pakrantės akmenų. Laimei, spėjome laiku stoti ant antro inkaro, kas ir sustabdė laivelį. Paryčiais vėjas truputį aprimo. Tarp kylio ir dugno tebuvo koks pusmetris vandens. Vėl nusikapstėme į gilesnę vietą ir šį kartą stojome ant dviejų inkarų, taip vadinamų „tandemu“. Tai tokia kombinacija kai du inkarai yra sukabinti ant tos pačios grandinės vienas už kito. Toks tandemas man laivą laikydavo Karibuose net per uraganą. Laikė jis gerai ir čia. Vienintelis nepatogumas, kad tris paras po to negalėjome išlipti į krantą kol audra neišsipūtė. Galutinai tapo aišku, jog reikia ieškotis kitos vietos. Kad ir toliau nuo miestelio, bet saugesnės.
Ir štai, plaukiame abu valtimi link žvejų prieplaukos. Ir pataikyk tu man, ten sukinėjasi du Čilės Karinio Laivyno karininkai su kažkokiu patikrinimu. Vos priartėjome, jie tuoj prie mūsų su pretenzijomis ir kaltinimais, kodėl esam valtyje be gelbėjimosi liemenių. Mat čia tokia tvarka.
Sakau, gal juokaujat? Čia vandens mažai. Tie įsiuto ne juokais. Kodėl tokios aistros, supratau tik atsistojęs šalia jų: tai MAN vandens čia mažai. Aniems čiliečių karininkams... Pats laikas iš čia nešdintis.
Pasak žvejų, pati saugiausia vieta visoje apylinkėje yra fiordas „Eberhardt“. Vadinasi taip ši vieta todėl, kad 1893 m pirmasis baltasis čia įsikūręs buvo vokietis Herman Eberhardt. Įsikūręs pradėjo auginti avis ir sekėsi jam visai neblogai, nes jo ūkis (estancija) stovi ant šio fjordo kranto ir dabar tik jau anūkų prižiūrima. Kelionė ten praėjo be ypatingų nutikimų, išskyrus tai, kad ties „Kriuger“ sala mums kelią pastojo gan didelis užšalusio vandens plotas. Čia jau teko laužtis per ledą, kas pučiant žvarbiam vėjui ir temperatūrai esant minusinei, visiškai nėra romantiška.
Jurgita, stovėdama laivo priekyje, laužė ledą ilgu laužtuvu, o aš, kaip ir dera džentelmenui, rėkavau jai instrukcijas bei sekiau, kad ledo gabalai nepatektų tarp laivo korpuso ir propelerio kas būtų garantuotai sugadinę laivo greičių dėžę. Prasibrovę pro šią kliūtį, radome tikrai puikią ir saugią inkaravietę priešais vokiečių ūkį. Sunku patikėti, bet visai šalia stypčiojo rožiniai flamingai.
Laivui ši vieta buvo tikrai saugi ir patogi. Kas kita mums. Iki miestelio apie 20 km, o aplink pampos ir pampos. Kad būtų dar linksmiau, estancijos savininkai papasakojo, kad žiemomis, temperatūrai niuktelėjus žemyn, įlanka užšąla iki pavasario. Čia jau visai puiku: likti leduose iki neaišku kada. Lyg patvirtinant šį mūsų nuogąstavimą anksti rytą randame laivą tiesiogine ta žodžio prasme, apsuptą ledų lauko. Vienbalsiai nuspręsta nešdintis iš čia kol ledas nepastorėjo.
Ir tuoj pat. Iki laisvo nuo ledų vandens vėl kelią teko skintis darbuojantis laužtuvu. Paskutinė galimybė susirasti nors kiek saugesnę inkaravietę buvo įlanka Lia Forest, esanti į vakarus nuo Puerto Natales už kokios 1,5 jūrmylės. Iš visų anksčiau matytų inkaraviečių ši mums patiko labiausiai. Ant kranto – estancijos pastatai bei jaučių ir avių ganyklos. Kitoje kanalo pusėje – miestelio žiburiai, o iki jų nusigauti galima keltu. Nemokamai, bet be jokio grafiko ar tvarkaraščio plaukiojančio tarp dviejų krantų. Nuvykus į žvejų uostą išgirdau, kad šią žiemą daugelis įlankų kanaluose užšalę visiškai ir tai galutinai nulėmė sprendimą palaukti čia pavasario. Kas nežino, gyvenimas ant burinio laivo denio kai spaudžia -15 °C padaro gyvenimą labai egzotišku. Asmeniškai man, per daug egzotišku“.
