Jurgita:
„Valio! Ura! Viva! Hourra! Šaukėme visomis kalbomis po beveik 5 mėnesius trukusio plaukimo, pamatę Puerto Natales. Jei tuo metu kas nors būtų pasiūlęs kelionę į Paryžių ar kitą Europos miestą, mes tikrai būtume atsisakę. Po tiek vargų, avarijų ir begalinio laukimo mes pagaliau pasiekėme civilizaciją ir savo svajonių miestą. Iki jo likus keletai jūrmylių į savo telefoną žiūrėjau kas 5 sekundės. Kai tik atsirado ryšys puoliau rašyti SMS namiškiams: „Mes sveiki, mes gyvi, mes laimingai atplaukėme“.
Išmetę inkarą ir prisidavę armadai nuskuodėme į parduotuvę. Abu susitarėme, kad laikysimės ir negriebsime visų produktų iš eilės. Bet juk tai neįmanoma! Skrandžiai pasiilgę įvairesnio maisto nei makaronai ir ryžiai su konservų padažu. Pamatę keptą ir dar karštą vištą mudu net apsvaigome. Prisipirkome tiek, kiek neįmanoma suvalgyti, desertui dar ir ledų pasiėmėme. Praeiviams mes atrodėme labai jau keistai viduryje žiemos sningant miesto centre ant suoliuko su didžiuliu pasimėgavimu valgydami ledus.
Nors kitą rytą nuo persivalgymo skaudėjo skrandžius, tačiau puolėme tvarkytis ir, svarbiausia, vėdinti laivą. Plaukiant labiau nei šaltis ar lietus nervino drėgmė bei kondensatas, bėgantis per visas laivelio sienas. Rūbus jau senai teko supakuoti į plastikinius maišus, tačiau maisto produktai, knygos, indai, patalynė pastoviai šlapi.
Jei kanaluose per metus iškrenta 4000 mm kritulių, tai Puerto Natales – tik apie 300 mm. Beveik Sahara. Todėl mums tai gera proga nors truputį išdžiovinti jachtą.
Puerto Natales – tai nedidelis miestelis kitoje Andų kalnų grandinės pusėje. Čia gyvena apie 17 tūkst. žmonių. Nuo pat įkūrimo dienos Puerto Natales garsėjo kaip vienas iš didžiausių ir pagrindinių avininkystės centrų. Šiandien miestelėnai verčiasi galvijų, avių, lašišų auginimu, žvejyba bei turizmu.
Už kokių 150 km yra garsusis Čilės nacionalinis parkas Tores del Paine. Į jį vasarą atvyksta minios turistų iš viso pasaulio. Todėl kas trečias namas – viešbutis ar kavinukė su iškaba „Restorant“. Pilna ir įvairiausių turizmo agentūrų, siūlančių keliones į parką, prie ledynų ar tiesiog pasiplaukiojimą kajakais.
Miestelis – tipiškas čilietiškas. Pakankamai tavrkingas, bet kartu ir chaotiškas. Namai statomi, matyt, be jokio projekto. Dažniausiai gali pamatyti įvairiausio dizaino priestatus prie ar ant namo. Man jie labiau priminė šuns būdas ar inkilus. Kai kurie namukai neaukšti, mūsų ūgiui nelabai pritaikyti. Nieko keisto. Pamatyti čilietį aukštesnį nei 165 cm retai kada pavyksta. Vis dar stebina šių žmonių netvarkingumas. Aplink namą mėtosi įvairiausios šiukšlės, matosi visą vasarą nepjauta žolė, nudžiuvusios gėlės. Jei kas manote, jog Lietuvoje daug šiukšlynų, atvažiuokite į Pietų Ameriką. Nors patys gyventojai tai laiko norma ir tokie vaizdai stebina tik turistus iš Europos.
Namukai pastatyti be jokių apšildymų. Sienos plonytės, dažniausiai apkaltos skarda, pamatų nėra, centrinio šildymo taip pat. Kiekviename kambaryje stovi dujinė krosnelė, kuri mažai šildo. O ir šiluma pro sienas bei langus kaip vėjas išlekia. Paklausus kodėl nėra centrinio šildymo, atsakymas tiesiog pribloškė: centrinį šildymą gali įsivesti tik tada kai namas bus apšiltintas. Po tokio pasakymo likome be žado. Pasirodo, yra patogiau šildyti visą Patagoniją nei susitvarkyti namus. Lietuviui, žinančiam šaltį ir lietuviškas dujų kainas, neįmanoma tokių pamąstymų suprasti. Apie plastikinius langus ir šarvuotas duris Puerto Natales gyventojai dar beveik nežino. Va kur niša mūsų verslininkams.
Šiaip miestelis saugus, nusikaltimų nėra daug. Gatvėse pilna įvairaus plauko ir dydžio šunų. Posakis „kaip nepjautų šunų“ čia gali būti suprantamas labai tiesiogiai. Be proto draugiški ir mieli. Tik parodyk nors truputį dėmesio ar pakasyk ausį ir jis jau sekios paskui tave visą dieną. Keliems ištikimiems mes net davėme vardus. Po truputį pradedame apsiprasti Puerto Natales miestelyje. Mėgaujamės įvairesniu maistu, džiaugiamės matydami žmones, kasdien lekiame į biblioteką prie interneto. Tiek laiko praleidus kanaluose nežmoniškai pasiilgome namiškių ir draugų, o jie – mūsų. Internetas Patagonijoje ne pats geriausias. Tokį mes Lietuvoje turėjome, tikriausiai, prieš gerą dešimtmetį. Bet mums svarbiausia, kad jis iš viso yra.
Kanaluose negalėjome sugauti jokios radijo stoties. Tad dabar mūsų radijo imtuvas groja beveik nesustodamas. Klausantis transliuojamu dainų gali pagalvoti, jog dabar 70-ieji ar 80-ieji metai. Visos radijo stotys, kurias sugauname groja tik čilietišką popmuzika arba senas geras „Abba“, „Modern Talking“, „Roxet“ dainas. Nei amerikietiškos, nei europietiškos muzikinės naujienos, taip mėgiamos Lietuvoje, per kalnus, matyt, neprasimuša. Aš įpratusi per radiją girdėti visas šalies naujienas, orų prognozę, įvairius žaidimus, naiviai tikėjausi ir Čilėje to paties. Pasirodo klydau.
Oro prognozę išgirsti galime tik kartą per dieną ir net ne tą pačią valandą, o tada kada į galvą šaus laidų vedėjams. Nežinau kodėl, bet sakant orų prognozę beveik visada uždedamas juoko įrašas. Gal tai toks čilietiškas humoras, o gal mes iš Europos per daug rimti esame. Radijo žinios taip pat padrikos ir dažnai net ne šalies aktualijos. O apie pasaulio įvykius galime tik internete pasiskaityti. Žinios greičiau panašios į moteriškių paplepėjimą prie kavos puodelio. Tačiau kiekvienas, net mažiausias Patagonijos kaimelis, turi savo vietinę radijo stotį, o kartais ir ne vieną.
Televizijai taip pat didelių pagyrimų negaliu pasakyti. Po pietų rodomi vien ispanų, meksikiečių serialai. Čia juos žiūri beveik visi, tiek moterys, tiek vyrai. Beje, turiu pastebėti, jog televizija šiame mieste labai mylima. Namuose stovi dideli ir labai dideli televizoriai, ir kada tik beeitum pro šalį, jie visada įjungti. Programose vyrauja pokalbių laidos. Temos – pačios įvairiausios. Paskutinė girdėta – „Ar didelė moters krūtinė yra kelias į TV?“. Nors nesu didelė Lietuviškos televizijos gerbėja, bet pagiriamasis žodis mūsų žurnalistams. Tokios banalybės pas mus tikrai dar nėra.
Miestelyje yra vienas didesnis prekybos centras ir daugybė mažyčių (sakyčiau kišeninių) privačių parduotuvėlių. Jose gali įsigyti viską, ko tau tik reikia: pradedant adata, baigiant grąžtu ar arbatos pakeliu. Labai sunku priprasti, jog vieną dieną parduotuvėse kažkokių prekių yra, o kitas 2-3 dienas jų jau negausi. Čia reikia apsipirkti pagal taisyklę: pirk šiandien, nes rytoj jau nebebus. Akcijos parduotuvėje skatinančios pirkti kuo daugiau. Nuolaidą gausi jei imsi 3 tuos pačius daiktus. Ir visai nesvarbu, ar tai dešrelių pakuotė, ar vynas, ar skalbimo milteliai. Maistas brangus ir beveik nėra pasirinkimo įvairovės. Bulvių 1 kg – 2 eurai, apelsinų 1 kg – 3 eurai, jautienos – apie 10 eurų, pupelių – 11 eurų. Natūralaus pieno nerasi. Tik sausas arba tas, kurio galiojimas iki 2 metų. Grietinės nėra, žuvies nėra, rūkytų gaminių taip pat beveik nėra. Dar ir dabar nesuprantu ką jie kasdien valgo. Tiesa, mėsą galima pigiau nusipirkti tiesiai iš galvijų augintojų.
Labiausiai mane pralinksmino tortai. Jei tik tai galima vadinti tortu. Biskvitas perteptas uogiene ar kremu praktiškai beveik be jokio papuošimo. Pats „geriausias“ konditerijos šedevras – tai mūsų batonas perpjautas išilgai ir perteptas sintetiniu kremu. Ir, įsivaizduokite, jis vienas iš perkamiausių. Kas dar įdomiau – kiekvieno torto etiketėje parašyta kokiam kiekiui žmonių jis skirtas. Pastebėjau, jog dažniausiai parduodami tortukai 15 porcijų. Pagal ką nustatomas tas kiekis nei man, nei Audriui neaišku.
Negaliu nepaminėti vietinių žmonių aprangos. Na, vyrai ir Afrikoje vyrai. Džinsai, sportinė apranga bei avalynė ir striukės, kokias Lietuvoje dėvėjo gal prieš kokius 10-15 metų arba labai brangios firminės. Kita kalba – moterys. Čilietės – nedidukės, rudaakės , juodaplaukės ir apvalutės moterys.
Kažkodėl Čilės vyrai gerokai lieknesni nei moteriškės. Pastarosios gali pasigirti didelėmis gražiomis krūtinėmis tačiau talijos pas jas ir norėdamas nerasi. Kojytės trumpos ir storokos. Didžiausias jų pasididžiavimas tai užpakaliukas. Įprastas dalykas Pietų Amerikoje. Net neįsivaizduoju kaip jos įsispraudžia į džinsus. Jie tokie aptemti, jog, rodos, tuoj suplyš ir ne tik per siūles. Pamatyti moterį dėvinčią sijonuką galima tik banke ar savivaldybėje. Visais kitais atvejais – kuo siauresni džinsai arba įvairiausių spalvų bei raštų temprės. Prie jų avimi tik sportiniai bateliai (geriausiu atveju – aulinukai) ir trumputės striukės. Šiukštu, nevalia uždengti savo privalumų. Temprės parduodamos visur. Radau jas net skirtas kūdikiams. Audrius kaip vyras įvertina tokią madą teigiamai mat gatvėje yra kur akis paganyti. Man tokios tokios trumpos storos ir ryškiais rūbais aptemptos kojos bei dideli (TIKRAI dideli) užpakaliukai, greičiau, kėlė nuostabą nei susižavėjimą. Bet aš juk moteris, kur ten man suprasti kas tiems vyrams patinka. O moteriškas mąstymas juk visame pasaulyje vienodas. Rodom viską, kas mums atrodo gražiausia, kad tik tiems vyrams patiktume.
Užbėgdama į priekį, pasakysiu, jog toliau į šiaurę gatvės mada nesikeičia. Saulėtą ir šiltą dieną Melinkos miestelyje mačiau praktiškai kiekvieną moterį apsirengusią sportinius beformius marškinėlius, gėlėtas ryškias timpas ir basutes ant platformų. Arba iki negalėjimo aptemti džinsai, balti ilgi riestanosiai batai. Nesu mados tendencijų žinovė, bet žinau – Lietuvoje tikrai taip moterys nesipuošia. Bet juk svarbiausia kai žmogus jaučiasi pats sau gražus. Visą kitą jau nesvarbu. Iš smalsumo užsukau į keletą rūbų parduotuvių. Kainos ne tai, kad didelės. Jos kosminės. Kokybės – minimumas. Labai daug sintetinės aprangos, kas šiose vietose tikrai nepraktiška. Adido firma Čilės Patagonijoje tikrai populiari. Labai daug šio ženklo rūbų parduodama. Gal todėl, o gal dėl permainingo oro, gatvėje vyrauja sportinis stilius.
Žiūrint į čiliečių plaukus net pavydas suima. Juodi, tankūs, stori. Pas visus tokios ševeliūros! Reta moteris kerpasi trumpai. Didžioji dalis turi ilgas išpuoselėtas kasas. Audrius atkreipė dėmesį į vyrus. Praplikusių nematėme. Taip kaip ir blondinių. Tokio gilaus juodumo plaukų kita spalva nudažyti tikriausiai neįmanoma.
Va taip ir bėga dienos. Jau atsirado daug pažįstamų veidų, net draugų. Pavasario saulutė pradėjo dažniau pro debesų užuolaida nušvisti, o mes nusprendėme – jau laikas judėti tolyn į šiaurę“.
