Audrius:
„Vienas iš labai nekenčiamų dalykų kelionėse yra išvykimas ir trys dienos po jo. Mane tada apima klaiki nostalgija, melancholija ir dar bala žino kas. Nuotaika būna sumauta ir tai tęsiasi ir tęsiasi jei po ranka nėra kokio darbo, kuris priverstų užsimiršti. Jurgita irgi nuo to kenčia. Jai skaudžiausia, kad nebeliko jokios komunikacijos su šeima. Mes vėl grįžtame į Patagonijos kanalų labirintus ramiojo vandenyno pakrante.
Oras puikus. Švelnus pietryčių vėjelis. Kiek pakovoję su priešine srove, atsiduriame už Paso Sur perėjos. Po to porą valandų teko laukti kol prasidėjo atoslūgis ir taip labai gražiai kirtome sąsiaurį „White“. Diena ėjo į pabaigą, tad nakčiai įsikūrėme įlankoje, kurią mes vadiname „pelyčių“. Paskutinį kartą joje buvome sustoję birželio mėnesį. Tada vaizdai buvo kitokie nei dabar. Birželį čia viskas buvo balta nuo sniego, pustė. Net kalnai buvo ledu pasidengę. Dabar gi, šilta ir žalia. Mes patys slampinėjome po apylinkes išsirengę iki marškinėlių ir net spėjome veidus saulėje nusvilti. Buvo keista dabar prisiminti žiemos šaltį. Rytas vėl žavus ir veik be vėjo.
Švinta anksti, tad jau septintą valandą esame kelyje. Vėl vasaros ir gero oro džiaugsmai: kanalas Santa Maria. Praeitą kartą debesys neleido pamatyti kalnų viršūnių iš abiejų krantų. Dabar... Grožiuosi – neatsigrožiu.
Į pavakarę pasiekėme salą „Jaime“ (Haimė) – S 52°10‘ W73°17‘. Štai čia ir pasibaigė gero oro teikiami džiaugsmai. Trečia para niekur iš čia negalime išvykti. Pučia taip, kad už įlankos ribų ant vandens aiškai matau sūkurius. Vėl įstrigome, ir vėl neaišku kuriam laikui.
Vėl pasvajojau apie kokių 40 AJ varikliuką savo laiveliui. Bet tokios svajonės dabar daugiau erzino nei guodė. Jurgita, su jai būdinga realistės filosofija, priminė, kad reikia išsiversti su tuo ką turime ir nėr ko čia svaičiot apie „jeigu“. Į ką jai atsakiau, kad „jeigu“ turėčiau varikliuką 40 AJ, tai pasiekti Puerto Edeną (indėnų kaimelį, esantį už 200 jūrmylių į šiaurę) mums tereikėtų tik trijų dienų. O dabar net prie geriausių sąlygų kapstysimės ten ne mažiau šešių dienų.
Vėl melancholija. Kad ją pamiršti užsiėmiau darbu: reikia sutaisyti apšvietimą mūsų tualete. Kas per nuotaika? Nežinau nei ką, nei kaip kažką ten sujungiau ne taip ir to pasekmės. Sudegė naujos led lemputės. Kaip sakytų mano šviesios atminties senelis „dabar šiksit patamsyje“.
Ir štai atšvenčiau savo asmeninę šventę – jubiliejų. 1985 m. tai buvo mano pirmoji diena tų laikų Tarybinėje Armijoje. Visą dieną pravaikštau apsijuosęs kareivišku diržu, kurį išsaugojau dar nuo tų laikų. Juosmens išmatavimai jau ne be tie. Jurgita į tai šnairuoja su ironiška šypsena, bet moterims to nesuprast. Spalio 22 –ąją nostalgija jau dingusi, bet vėjas atsirado toks galingas, kad „jėgi-jėgi“. Mes užinkaravę ir pririšę „Taurą“ saugiausiame įlankos kampe, bet ir čia mus karts nuo karto gerokai patąso vėjo gūsiai. Nesmagiausia, kai toks gūsiukas padaro kažkokį keistą užsiraitymą ore ir, kad smogs į kaminą. Laivo viduje pilna dūmų iš krosnelės. Mes kosėjame, krenkštime. Va taip turėjo atrodyti dūminės pirkios per balanos gadynę“.
