Vaikinas tikina seniai žinojęs, kad bus siuvėjas – tai darbas, kurio jis visada imasi su džiaugsmu. Dabar jis – Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos pirmakursis.
„Kartais žmonės man sako – būsi antras Juozas Statkevičius. Nežinau, gal taip traukia per dantį, bet jiems atsakau: aš būsiu Antanas, geresnis už Juozą Statkevičių. Būsiu vienintelis toks su savo požiūriu. Tik toks „pasikėlęs“ nebūsiu. Na, gal ir per daug savimi pasitikiu, dar reikia daug mokytis, kad savo pasiekčiau“, – sako A.Kiekšas.
Vaikinas planuoja baigęs siuvėjo specialybę kokius metus padirbėti, o paskui vėl grįžti į tą pačią mokyklą ir įgyti sukirpėjo – konstruktoriaus modeliuotojo diplomą.
„Dievinu siuvimą. Mano mama mėgsta siūti, bet tai jai – tik laisvalaikio malonumas. Kai buvau mažas, sėdėdavau šalia siuvančios mamos ir spausdavau mašinos pedalą – man tas burzgimas labai patikdavo, buvo tarsi melodija. Siuvo ir močiutė – mano kambaryje stovi jos senoji mašina „Singer“, atsivežta iš Žemaitijos. Giminėje yra ir daugiau siuvėjų. Mokykloje labiausiai laukiu trečiadienių, kai vyksta siuvimo užsiėmimai“, – mielai apie savo pasirinktą profesiją pasakoja A.Kiekšas ir neabejoja savo sėkme ateityje.
Jis teigia mėgstantis laužyti stereotipus. Geri virėjai, statybininkai, mechanikai, kirpėjai gali būti ir moterys, ir vyrai. Lytis čia niekuo dėta. Ir žmonių požiūris į neva vyriškas ar moteriškas profesijas keičiasi.
Kol kas per siuvimo užsiėmimus mokykloje sudėtingesnių užduočių mokiniams netenka atlikti. Antanas siuvo vaikiškas prijuostes, dekoratyvines pagalves, rankines.
Keletą drabužių yra patobulinęs sau. Neatpažįstamai atnaujino atsibodusius marškinius: iškirpo priekinę dalį, vietoje jos prisiuvo odos, padailino išskirtinėmis sagomis. Kažkada pasisiuvo sau liemenę, bet dabar tame siuvinyje įžvelgia nemažai klaidų.
Bene didžiausias jo darbas – prieš porą metų seseriai Samantai pasiūta išleistuvių suknelė.
„Ji buvo ilga pilkšvai juoda, su gipiūro rankovėmis. Neslėpsiu, ir mama padėjo, ypač modeliuojant. Manau, rezultatas buvo geras, žmonės gyrė“, – nesikuklina Antanas.
Pirmasis darbas buvo sijonas seseriai. Tuomet jis pasinaudojo iškarpomis iš „Burda“ žurnalo.
„Jau ir pažįstamos, ir giminaitės prašo, kad ką nors pasiūčiau. Bet aš manau, kad gal nereikėtų siūti artimiems žmonėms. Savo kieme pranašu nebūsi“, – biržiečių tarme beria A.Kiekšas.
Jis mano, kad baigus mokslus pavyks normaliai išgyventi iš modeliuotojo ir siuvėjo amato.
„Aš – žmogus, atkakliai siekiantis savo tikslo. Geros profesinės mokyklos ieškojau nuo aštuntos klasės. Biržuose rengiami kirpėjai, floristai, bet man reikėjo siuvimo. Man svarbu ne kažką baigti. Noriu būti tuo, ko noriu. Tuomet nuvažiavau apsižiūrėti į Vilnių. Ten nepatiko. Atvažiavau į Klaipėdą – čia labai gerai, mokausi ir nesigailiu. Kasdien stengiuosi iš gyvenimo gauti kuo daugiau“, – sako Antanas.
Jis jau baigia priprasti ir prie Klaipėdos orų – čia rečiau negu Biržuose šviečia saulė ir dažnai ne tik lyja, bet ir žemė maišosi su dangumi.
A.Kiekšas prasitarė, kad į jį daug vilčių deda visa giminė. Jam padeda du vyresni broliai ir sesuo: „jie viliasi, kad aš išgarsinsiu mūsų pavardę“.
Kol kas Antanas visą laiką skiria mokslams, tačiau kitąmet jau planuoja užsiimti mokykloje visuomenine veikla. Tai jam – gerai pažįstama: Pabiržės mokykloje jis buvo mokinių tarybos pirmininkas.
„Seniai žinojau, kad būsiu siuvėjas. Tai darbas, kurį darau su džiaugsmu. Žinau, kad ateityje į darbą eisiu kaip į šventę. O tuomet ir sekasi“, – neabejoja Antanas.