Tačiau pradėkime nuo pradžių.
O prasidėjo viskas nuo to, kad Čikagoje gyvenanti Rasos ir Jordano Riaukų šeima pakvietė savo kelis draugus atšvęsti Jūros šventę. Aišku, gal vertėtų pradėti ir nuo to, kad ir patys klaipėdiečiai yra savita publika – karštai mylintys savo miestą ir ypač jūrą, gal kiek atviresni, draugiškesni, linksmesni nei daugelis mūsų. Ir kas gali tai paneigti? Kitais metais prie Rasos ir Jordano jau prisijungė daugiau draugų, pagaliau jų tiek pagausėjo, kad net nebetilpo vienos šeimos namuose, reikėjo rasti vietą, kur galėtų susirinkti ir daugiau žmonių. Ta vieta buvo rasta netoliese – gražioje upės deltoje.
Lietuvoje šiais metais Jūros šventė buvo švenčiama 82- ąjį kartą, o Čikagoje gyvenantys klaipėdiečiai ją šventė 12-ąjį.
Kuo ypatingas šis „didysis tuzinas“?
Šventės vedėja Rasa po Neptūno bei Undinės pasveikinimo bei šventės atidarymo, vėliavos pakėlimo, pranešė, kad klaipėdiečiams turi staigmeną – Klaipėdos mero V.Grubliausko sveikinimą: „Nors mus skiria Atlantas, bet yra dalykų, kurie mus vienija ir jungia – tai gimtasis miestas Klaipėda, gimtasis kraštas Lietuva, tai mūsų meilė ir tikėjimas, kad esame Lietuvos jūrinės valstybės atstovai. Sveikinu iš pačios Jūros šventės šurmulio čikagiškius, klaipėdiškius ir visus kitus, esančius Čikagoje, su Jūros švente ir linkiu, kol bus gyvas nors vienas klaipėdiškis, lietuvis, švęsti Jūros šventes. Gražios šventės ir įspūdžių jums visiems“.
Nuostabi akimirka, nutiesusi tiltą tarp Klaipėdos ir Čikagos, susilaukė itin ilgų plojimų. Ir čia galime atskleisti paslaptį: pirmieji miesto vadovo kartu su dukra ir Klaipėdos džiazo orkestru įrašyta dainą „Svajonių miestas“ išgirdo ne uostamiesčio gyventojai, bet Čikagos klaipėdiškiai. Ne vieno akyse matėsi ašaros. Ar reikia dainos didesnio įvertinimo?
Humoro kupinas komandų prisistatymas šį kartą buvo apie emigrantus. Gerai, kad žmonės sugeba iš savęs pasišaipyti, į dažnai nelinksmas istorijas pažvelgti linksmai. Stebėtojų šventėje nebuvo, visi buvo dalyviai. Po to sekė estafetės, vaikų varžybos, tinklinis, renginys keitė renginį. Toliau sekė bendras kepsnių ruošimas, „skanesnio“ stalo varžybos, naktį – šokiai ir dainos, kitą rytą – žuvies gaudymas bei žuvienės virimas.
Kasmet girdime vis garsesnius išeivijos lietuviškųjų organizacijų nusiskundimus, kad vis sunkiau suburti išeivijos lietuvius į renginius, o juo labiau įkalbinti juos padėti juos organizuoti. Spaudoje net kelis kartus nuskambėjo liūdnos gaidelės, kad jei lietuviai ir susirenka į renginius, tai tik pavalgyti ir išgerti (o kartais ir nusigerti!). Šventėje nebuvo nei išgėrusių nei nusigėrusių.
Jūros šventėje buvo įdomu, nesinorėjo išvažiuoti. Kodėl į Čikagos klaipėdiškių šventę galima patekti tik su rekomendacija, ir didžiausias rengėjų rūpestis yra tai, kad jos dalyvių skaičius pernelyg sparčiai auga.
Kur slypi jų sėkmė?
„O kodėl turėtų būti kitaip, – atsakė Rasa, – juk Jūros šventę mes rengiame sau, patys esame rengėjai ir patys dalyviai. Mums nereikia kviesti pagalbininkų, kone visi, planuojantys atvykti, skambina, klausia, kuo galėtų padėti bei prisidėti“.
