„Mama, ką tik sutikau savo būsimą vyrą“, – tokią žinutę Dovilė Urbanaitė-Schukowski (33 m.) parašė vidury pirmojo pasimatymo su tuometiniu „Grand Hotel Kempinski Vilnius“ generaliniu direktoriumi Kai Schukowski (38 m.).

Ir nors pirmojo pasimatymo Kai reikėjo kantriai laukti kone metus, po jo viskas klostėsi tarsi pagreitintame filme – vos po keturių pasimatymų Dovilė ir Kai apsigyveno kartu, netrukus susižadėjo, šeimą papildė keturkoju nariu, po penkerių draugystės metų artimiausiųjų būryje prie Viduržemio jūros atšoko vestuves, o dabar nėrė į naują nuotykį viename turtingiausių pasaulio mieste.

Nors po medaus mėnesio praėjo beveik dveji metai, žiūrint į juos atrodo, jog jie vis dar gyvena jame, – nuo Dovilės ir Kai sklinda tokia šiluma ir meilė, kad būnant šalia sunku jos nepajusti.

Šiandien Dovilė ir Kai savo gyvenimą kuria tarp Dubajaus ir Vilniaus. Persikėlę į Jungtinius Arabų Emyratus jie pradėjo visiškai naują etapą – tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje srityje.

[[ge:lrytas:lrytas:36663749]]

Pokyčiai buvo drąsūs: Dovilė ryžosi atsisakyti savo pirmojo verslo, kurį puoselėjo daugiau nei dešimtmetį, ir ėmėsi naujos veiklos.

O Kai po daugiau nei penkiolikos metų karjeros prestižinėje vadovo pozicijoje pasuko keliu, kuris jį domino jau ilgą laiką, – šiandien jis dalijasi savo patirtimi finansinio raštingumo srityje ir padeda žmonėms tvirčiau jaustis iš pirmo žvilgsnio painiame investavimo pasaulyje.

[[ge:lrytas:lrytas:27474124]][[ge:lrytas:lrytas:27671609]][[ge:lrytas:lrytas:27546783]]

– Neseniai persikėlėte gyventi į Dubajų. Ar jau spėjote čia įsikurti?

Dovilė: Tikrai taip! Prieš pusę metų persikėlėme gyventi į Dubajų. Anksčiau šiame mieste lankydavomės gana dažnai – mums jis visada labai patiko, tačiau, kaip žinoma, atostogos ir nuolatinis gyvenimas tam tikroje vietoje yra visiškai skirtingi dalykai.

Prieš priimdami galutinį sprendimą persikelti su Kai atvykome čia dviese – norėjome įsitikinti, ar ši vieta mums tikrai tinkama, ir objektyviai įvertinti, ar norėtume čia gyventi ilgiau. Labai greitai supratome, kad Dubajus mums patinka dar labiau kaip gyventojams nei kaip svečiams, tad grįžome į Lietuvą, pasiėmėme šuniuką ir įsikūrėme čia.

Jautėme, kad būtent dabar yra geriausias metas tokiam pokyčiui, – Kai jau buvo palikęs ankstesnį darbą, o aš visuomet galėjau dirbti iš bet kurios vietos, tad didelių kliūčių tai padaryti nebuvo.

[[ge:lrytas:lrytas:36794130]]

– Kai, kiek žinau, Dubajuje esate gyvenęs ir anksčiau – dar prieš sutinkant Dovilę. Ar persikraustyti čia buvo jūsų idėja?

Kai: Tiesa, pirmą kartą į Dubajų gyventi atvykau 2005-aisiais, kai studijavau. Tada miestas buvo visiškai kitoks ir, tiesą sakant, man jis visai nepatiko. Uždirbau nedaug, mokiausi, tad tikriausiai tai lėmė, kad mano patirtis čia buvo kitokia.

2013-aisiais grįžau į Jungtinius Arabų Emyratus, tik šįkart ne į Dubajų, o į Adžmaną. Tai tikrai gražus kurortinis miestas su puikiais paplūdimiais, tačiau jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo Dubajaus. Anuomet man nerūpėjo, kur gyventi, – buvau šimtu procentų susitelkęs į savo karjerą ir jos augimą.

Tada, po kelerių metų, dėl darbo persikėliau į Lietuvą, čia sutikau savo nuostabią žmoną ir kartu pradėjome dažniau lankytis Dubajuje. Miestą pamačiau kitomis akimis, mane džiugino ir tai, kad Dovilei ši vieta taip pat patiko. Jei ji nemylėtų šio miesto taip kaip ir aš, greičiausiai čia šiandien negyventume. Tiesą sakant, kraustytis į Dubajų pirma ir pasiūlė Dovilė – iš pradžių dvejojau, nes turėjau stabilų darbą ir tas saugumo jausmas neleido ryžtis tokiam pokyčiui. Tačiau galiausiai, kai palikau viešbutį, atvirai pasikalbėjome – vienu metu svarstėme apie „digital nomands“ (liet. skaitmeninių klajoklių) gyvenimą, kas kelis mėnesius keičiant gyvenamąją vietą, tačiau greitai supratome, kad tai ne mums. Mes norėjome stabilumo.

– Gyvenimas Dubajuje tikriausiai labai skiriasi nuo Vilniaus?

Kai: Dubajus tikrai yra unikalus miestas, tačiau tam tikra prasme jis šiek tiek primena Europą. Įdomu tai, kad vos 10–20 proc. gyventojų čia yra vietiniai, dauguma – užsieniečiai. Dubajuje sutiksite daugybę europiečių, amerikiečių, australų, taip pat ir didelį skaičių atvykėlių iš Azijos, ypač iš Indijos bei kitų šalių.

Todėl Dubajus visai neprimena tradicinio Vidurinių Rytų miesto – jis labai tarptautinis. Dauguma čia esančių žmonių yra atvykėliai, todėl aplinka itin atvira ir draugiška. Vietiniai gyventojai taip pat supranta, kad jų šalies ekonomika remiasi imigrantais, todėl čia nėra tokios griežtos atskirties taip vietinių ir užsieniečių kaip kituose miestuose ir tai mums labai patinka.

Vienas dalykų, kurie Dubajuje mane žavi, yra aiškios taisyklės. Žinoma, taisyklių yra ir Europoje, tačiau skirtumas tas, kad Dubajuje jų tikrai laikomasi, nes kitu atveju nusižengusieji yra griežtai baudžiami. Tad čia net greičio niekas neviršija, šiame mieste faktiškai nėra nusikalstamumo – tai be galo saugi vieta gyventi.

[[ge:lrytas:lrytas:36794133]]

Dovilė: Gyvenimas Dubajuje iš tiesų labai patogus, išskyrus vasarą, kai būna labai karšta. Dauguma čia gyvenančių europiečių vasaras leidžia savo gimtosiose šalyse arba persikrausto į vadinamąsias vasaros rezidencijas, pavyzdžiui, Ispaniją ar Italiją.

– Tikiu, kad yra nemažai žmonių, norinčių pabandyti pagyventi šiame mieste. Ar persikraustymo čia procesas sudėtingas?

Kai: Viskas priklauso nuo to, ar čia vyksite kaip samdomas darbuotojas, ar kaip verslo savininkas. Jei atvykstate dirbti įmonėje, procesas labai paprastas – darbdavys sutvarko viską: vizą, darbo leidimą, o kartais suteikia ir apgyvendinimą.

Jei atvykstate kaip verslininkas, tuomet visų pirma reikia įsteigti įmonę čia ir kreiptis dėl rezidento vizos. Tačiau lyginant su dauguma šalių, procesas yra labai greitas. Mes patys naudojomės tarpininkų paslaugomis, jie padėjo susitvarkyti visus formalumus: vizą, sveikatos patikrą, verslo licenciją, padėjo gauti rezidento vizą. Viskas užtruko vos kelias dienas.

Viena svarbi detalė, kurią vertėtų paminėti, – kad Dubajuje nėra valstybinės sveikatos apsaugos, todėl kiekvienas savarankiškai dirbantis asmuo privalo turėti privatų sveikatos draudimą. Medicininės paslaugos čia kainuoja brangiai.

– Apie Dubajų sklando daug įvairiausių mitų. Kurie jų, jūsų nuomone, yra klaidingi?

Kai: Vienas dažniausių klaidingų įsitikinimų yra susijęs su žmogaus teisėmis. Labai dažnai girdime komentarus dėl darbuotojų iš Azijos šalių darbo sąlygų. Žinoma, jei lygintume atlyginimus su Europos standartais, jie gali pasirodyti mažesni. Tačiau realybė tokia, kad daugelis darbuotojų čia, ypač atvykusių iš Šri Lankos, Pakistano ir Indijos, uždirba gerokai daugiau nei uždirbtų savo gimtosiose šalyse. Daugelis žmonių, su kuriais man yra tekę dirbti, pradėjo nuo kambarinių ar valytojų pareigų, o bėgant metams tapo komandos ar net aukštesnio lygio vadovais. Be to, jie patys pasirinko likti Dubajuje, nes ši vieta jiems suteikia daugiau galimybių nei gimtinė. Svarbu suprasti, kad žmonės čia atvyksta ir lieka savanoriškai.

Dovilė: Dar vienas didelis mitas yra susijęs su moterų apranga. Prieš atvykdamos į Dubajų moterys man rašo klausdamos, ar čia privaloma dėvėti ilgas sukneles ir prisidengti. Atsakymas – ne. Dubajus yra labai liberalus miestas, ypač lyginant su kitais Emyratų miestais ar Vidurinių Rytų šalimis. Čia gali rengtis taip, kaip nori – lygiai taip pat kaip ir Europoje. Žinoma, yra tam tikros vietos, kuriose tikimasi kuklesnio aprangos stiliaus, pavyzdžiui, mečetės, tačiau daugiau jokių griežtų ribojimų šiame mieste nėra.

Taip pat žmonės neretai įsivaizduoja, kad Dubajuje gyventi labai brangu. Tai yra mitas – čia tikrai galima gyventi neišleidžiant krūvos pinigų.

Visą tekstą skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Buvęs „Kempinski“ vadovas K. Schukowski su žmona D. Urbanaite persikėlė į Dubajų: priežastis – ypatinga