Audrey Hepburn šeštajame ir septintajame dešimtmečiais tapo kino ir mados ikona. Ji buvo nominuota penkiems „Oskarams“, o 1953 m. laimėjo geriausios aktorės apdovanojimą už vaidmenį filme „Atostogos Romoje“ („Roman Holiday“).

Tačiau nedaug kas žino, kad paauglystėje, per Antrąjį pasaulinį karą, ji režisavo slaptus baleto spektaklius siekdama surinkti pinigų olandų pasipriešinimui prieš nacių okupaciją.

Audrey gimė 1929 m. Briuselyje olandų baronienės Ellos van Heemstros ir britų bei austrų verslininko Josepho Hepburno-Rustono šeimoje.

Vaikystę Audrey praleido keliaudama po Angliją, Belgiją ir Nyderlandus dėl savo tėvo darbo. Kai jai sukako penkeri metai, Audrey buvo išsiųsta į Anglijos internatą.

[[ge:lrytas:lrytas:37100422]]

Persikraustę į Londoną jos tėvai prisijungė prie antisemitinės Britanijos fašistų sąjungos. E.van Heemstra parašė straipsnį šios sąjungos žurnalui apie tai, ką ji laikė nacistinės Vokietijos šlove. Jos vyras paliko šeimą, kai Audrey buvo šešeri. Vėliau jis buvo suimtas kaip „užsienio fašistų bendražygis“ ir praleido karą britų kalėjimuose.

Galiausiai Audrey motina nusprendė, kad Anglijoje nesaugu, pasiėmė dukrą iš internatinės mokyklos ir grįžo gyventi į šeimos dvarą Nyderlanduose. Audrey čia įstojo į šokių mokyklą, kurioje prisistatė labiau olandiškai skambančiu vardu Adriaantje van Heemstra. Ir tik vėliau, pradėjusi vaidinti, pavardę pakeitė į Hepburn.

[[ge:lrytas:lrytas:36527231]][[ge:lrytas:lrytas:5144679]][[ge:lrytas:lrytas:31908586]]

Jos mama vis dar žavėjosi Adolfu Hitleriu ir tikėjo, kad jis niekada nepuls jos šalies.

„Persikėlimas į Olandiją nebuvo kraustymasis namo. Audrey nemokėjo olandų kalbos. Ji turėjo eiti į olandų mokyklą nesuprasdama nė žodžio. Ją supo nauji vaikai, kurie iš jos šaipėsi“, – apie savo mamos patirtį Nyderlanduose pasakojo jauniausias aktorės sūnus Luca Dotti knygoje „Olandų mergaitė“, kurioje aprašoma A.Hepburn istorija.

A.Hitleris įsiveržė ir okupavo Nyderlandus 1940 m. gegužę. A.Hepburn dėdė grafas Otto van Limburgas Stirumas nusiteikė prieš nacius.

1942 m. pasipriešinimo grupė bandė susprogdinti vokiečių traukinį netoli Roterdamo. Nors O.van Limburgas Stirumas nedalyvavo, jis buvo suimtas, nes buvo žymus antinacistinis veikėjas. Nacių agentai jį ir dar keturis žmones nuvarė į mišką, sušaudė ir sumetė jų kūnus į nepažymėtus kapus.

[[ge:lrytas:lrytas:37164671]]

A.Hepburn mylėjo savo dėdę kaip tėvą ir buvo sugniuždyta dėl jo nužudymo.

„Šis įvykis tapo nacionaliniu incidentu, olandų žmonių kurstymu prieš nacius“, – sako knygos „Olandų mergaitė“ („Dutch Girl“) autorius Robertas Matzenas.

Nors A.Hepburn šeima buvo privilegijuota, naciai viską atėmė ir jų neaplenkė badas. Kai A.Hepburn sukako 15 metų, jai buvo liepta prisijungti prie nacių menininkų sąjungos „Kulturkammer“ arba atsisakyti šokių. Ji nusprendė nebešokti viešai.

„Per šokį ji galėjo svajoti, skraidyti, pamiršti. Taip pabėgdavo nuo realybės“, – apie mamos aistrą pasakojo L.Dotti.

Tiesa, pasirodymų Audrey neatsisakė, tik jie buvo slapti. A.Hepburn šoko namuose su nuleistomis žaliuzėmis ir tik žvakės šviesoje, kad nebūtų pastebėta. Jai pasirodant labai švelniai grojo fortepijonas, bet plojimų negalėjo būti. Pasibaigus pasirodymui buvo renkami pinigai pasipriešinimui.

1944 m. pavasarį A.Hepburn pradėjo savanoriškai dirbti gydytojo Hendriko Visserio ‘t Hoofto, kuris buvo pasipriešinimo narys, padėjėja. Nors A.Hepburn motina buvo plačiai žinoma kaip nacių bendradarbė, gydytojui labai reikėjo pagalbos, kad padėtų tūkstančiams žydų, kurie slapstėsi nuo nacių. Ir jis Audrey pakankamai pasitikėjo, kad priimtų į pasipriešinimo grupę.

1944 m. rugsėjo 17 d. A.Hepburn buvo bažnyčioje, kai giesmę nutraukė variklių ūžesys. Prasidėjo operacija „Market Garden“, per kurią sąjungininkų pajėgos suplanavo užgrobti devynis tiltus, besidriekiančius per Reino upę. Išbėgusi į lauką ir pažvelgusi aukštyn ji išvydo tūkstančius sąjungininkų karių su parašiutais.

Čia pat persigrupavo dvi šarvuotosios nacių divizijos. Nacių tankai riedėjo priešais Audrey šeimos namą, kurio rūsyje su šeima ji slėpėsi, kol vyko mūšis, – devynias dienas. Naciai laimėjo. Audrey išgirdo riksmus iš pastato, kuriame naciai vykdė represijas: kankino ir žudė olandų pasipriešinimo narius.

[[ge:lrytas:lrytas:37164672]]

Kai į Vokietiją vykstantys sąjungininkų oreiviai turėjo skubiai nusileisti Nyderlanduose, H.Visseris ‘t Hooftas pasiuntė A.Hepburn į mišką susitikti su britų parašiutininku su kodiniais žodžiais ir slapta žinute, paslėpta jos kojinėje. Ji susitiko, bet išeidama iš miško pamatė artėjančius Nyderlandų policininkus. Ji pasilenkė skinti lauko gėlių, o paskui koketiškai atidavė jas policininkams. Jie buvo sužavėti ir daugiau jos netardė. Po to ji dažnai nešiodavo žinutes pasipriešinimo dalyviams.

„Ji labai tikėjo, kad vyksta kova tarp gėrio ir blogio“, – sako jos sūnus L.Dotti.

„Vokiečiai į vaikus nežiūrėjo rimtai. Olandai buvo pakankamai praktiški, kad suprastų, jog vaikai, nes jie niekuo nebuvo įtariami, gali būti tie, kurie siųsdavo žinutes. Vaikai darė šiuos pasipriešinimui gyvybiškai svarbius dalykus. Tai buvo įdomu, buvo pavojinga, ir jie tapo pasipriešinimo didvyriais“, – priduria R.Matzenas.

Iki 1945 m. vasario 500 olandų kas savaitę mirdavo badu. Kaip ir daugeliui kitų, A.Hepburn ir jos šeimai labai trūko maisto. Ji sunkiai susirgo mažakraujyste, gelta ir edema.

Už jų durų vėl siautėjant įnirtingoms kovoms A.Hepburn ir jos šeima tris savaites slėpėsi rūsyje. Galiausiai 1945 m. balandžio 16 d. įsivyravo tyla. Ji užuodė tabaką, kurio per karą Olandijoje nebuvo įmanoma gauti. Audrey užlipo laiptais iš rūsio ir atidariusi duris pamatė penkis Kanados kareivius, rūkančius cigaretes ir nukreipiančius į ją šautuvus. Iš karto ji pradėjo su jais kalbėti angliškai. Vienas sušuko: „Mes ne tik išlaisvinome miestą, bet ir išlaisvinome anglę merginą!“

Vėliau A.Hepburn pasakojo savo sūnui, kad ji niekada neatleido savo motinai už fašistines simpatijas, nors ši ir pakeitė savo nuomonę karo metais. Pasibaigus karui Audrey gavo stipendiją studijuoti baletą „Rambert“ mokykloje Londone. Nors buvo talentinga, jos kūnas buvo visam laikui suluošintas dėl netinkamos mitybos ir ji neturėjo ištvermės tapti balerina. Vietoj to ji pasuko į aktorystę, atliko nedidelius vaidmenis Vest Endo teatre ir tokiuose filmuose kaip „Levanderio kalvos šutvė“ („The Lavender Hill Mob“).

1951 m. A.Hepburn pagaliau gavo kelis smulkius vaidmenis. 1952 ir 1953 m. didesni vaidmenys filmuose „Slapti žmonės“ („The Secret People“) ir „Monte Carlo, Baby“ Audrey suvedė su garsia scenariste Gabrielle Colette. Pastaroji nusprendė, kad Audrey puikiai tiktų Gigi vaidmeniui to paties pavadinimo filme. Taigi greitai A.Hepburn išvyko į Niujorką vaidinti Brodvėjaus šou.

1953 m. ji gavo pirmąjį pagrindinį vaidmenį filme „Atostogos Romoje“. Filmas sulaukė kritikų liaupsių ir komercinės sėkmės, be „Oskaro“, už šį filmą A.Hepburn pelnė „Emmy“, „Grammy“ ir „Tony“ apdovanojimus.

Taip pat sėkmės Audrey sulaukė suvaidinusi filme „Sabrina“. Aktorė buvo nominuota „Oskarui“, dizainerio Hubert'o de Givenchy, kuris kūrė kostiumus „Sabrinai“, dėka tapo mados ikona. A.Hepburn ir toliau filmavosi sėkminguose projektuose: 1956 m. filme „Karas ir taika“ („War and Peace“), 1959 m. – „Vienuolės istorijoje“ („The Nun’s Story“). Už pastarąjį nominuota „Oskarui“.

1959 m. Audrey vaidino filme „Žalieji rūmai“ („Green Mansions“), o 1960 m. ir vėl nominuota „Oskarui“ už vaidmenį filme „Menantis pikta“ („The Unforgiven“). Po metų A.Hepburn nusifilmavo labiausiai ją išgarsinusiame filme „Pusryčiai pas Tifanį“ („Breakfast at Tiffany’s“).

Per visą savo karjerą ji ir toliau užsiėmė labdaringa veikla, ypač kaip UNICEF geros valios ambasadorė. Ji mirė 1993 m.

„Audrey instinktus labai tiksliai nušlifavo karas ir viskas, ką ji išgyveno. Ji turėjo tiek patirties, kad galėjo lengvai įsijausti į įvairius personažus“, – sako R.Matzenas.

Mirė nuo vėžio

Audrey – vienintelis J.Hepburno Rustono ir E.van Heemstros vaikas. Ji turėjo du įbrolius iš motinos pirmosios santuokos.

1987 m. aktorė oficialiai pripažinta UNICEF geros valios ambasadore. Tais pačiais metais ji paskutinį kartą pasirodė televizijoje.

1989 m. Audrey Hepburn filmavosi paskutiniame filme „Visada“ („Always“).

A.Hepburn paskutinius gyvenimo metus paskyrė UNICEF veiklai, keliavo į Somalį lankyti badaujančių vaikų.

1992 m. ji susirgo vėžiu. Po metų aktorė mirė savo namuose Šveicarijoje.

Audrey buvo ištekėjusi du kartus.

Pirmasis jos vyras – aktorius Melas Ferreras. Ši santuoka truko 15 metų.

Antrasis vyras – italų gydytojas Andrea Dotti.

Su abiem Audrey turi po sūnų: 1960 m. susilaukė Seano su M.Ferreru ir 1970 m. Luco su A.Dotti.

Gyvenimo pabaigoje Audrey artimai bendravo su olandų aktoriumi Robertu Woldersu, bet jie nesusituokė.

Parengė Lina Vainė

Atskleista paslaptingoji mados ikonos Audrey Hepburn istorija: tai apie jos praeitį žino nedaugelis