Likusi be trenerio Dominika pradėjo treniruotis savarankiškai. Ambicingų tikslų turinčią dukterį tada į savo rankas suėmė mama, kuri atlieka daugybę žiūrovams nematomų, bet sportininkui reikalingų darbų, tuo labiau kad čempionatuose Dominika dalyvauja nuo 14 metų ir yra dar nepilnametė.
D.Banevič – 2023 metų Europos ir pasaulio breiko čempionė. Mamos globojama Dominika laiptelis po laiptelio užkopė iki 2024-ųjų Paryžiaus olimpinių žaidynių vicečempionės titulo.
„Ne, mama nėra pagrindinė mano trenerė. Mes taip juokaujame. Į čempionatus visada skrendame kartu. Mama – didžiausia mano palaikytoja“, – sakė Dominyka.
D.Banevič, kuri breiko varžybose pristatoma kaip B-girl Nicka, man pasirodė drąsi mergina, aiškiai dėstanti savo mintis ir tikslus. Nors per trumpą savo gyvenimą ji dalyvavo daugybėje breiko čempionatų, o tai pavyksta ne visiems 30-mečiams sportininkams, ši smulkutė mergina – dar tik vienuoliktokė. Užsispyrimo ir valios jai gali pavydėti daugybė pasaulio atletų.
Dominika ne tik dalyvauja breiko čempionatuose, bet ir seminarus veda, ir čempionatuose teisėjauja.
Anot mamos, visų Dominykos laimėjimų neišvardysi: „Nesuskaičiuosime, kiek buvo pergalių ir kiek iškovota medalių. Labai daug. Nuo jų lūžta lentynos. Nickos kambarys nedidelis, nėra kur dėti.“
Artėja gegužės 4-oji – Motinos diena. Vaikai skuba pas savo motinas su gėlių puokštėmis ir dovanomis. Sunku paneigti, kad mama – artimiausias žmogus, ypač Dominikai. Ja kelionėse ir varžybose rūpinasi mama, kuri nuolat šalia dukros ir yra pati svarbiausia jos palaikymo komanda.
– Dominika, kaip švęsite Motinos dieną, kaip pasveikinsite savo mamą?
Dominika: Kiekvienais metais skirtingai švenčiame Motinos dieną. 2023-iaisiais Ispanijoje vyko Europos breiko čempionatas ir aš jį laimėjau. Man ta pergalė buvo labai reikšminga, nes daug balų pridėjo būsimoms olimpinėms žaidynėms Paryžiuje. Tikrai buvo solidi pergalė. Buvo toks emocingas momentas – ir laimėjau čempionatą, ir skyriau tą pergalę mamai. Medalį užkabinau jai ant kaklo. Motinos dieną tada šventėme Ispanijoje.
Dažniausiai mamai stengiuosi padovanoti gėlių, ką nors malonaus padaryti. Šiemet per Motinos dieną būsime namie, tai man teks pagalvoti, kaip ją atšvęsti.
– Alina, turbūt aplankote savo mamą per Motinos dieną?
Alina: Ne visada pavyksta aplankyti mamą, nes dažniausiai mudvi su Nicka būname kur nors išvykusios. Kai turime galimybę, visada ją aplankome per Motinos dieną. Mama gyvena tik 30 minučių kelio nuo mūsų.
Pernai per Motinos dieną buvome Austrijoje, Vienoje. Iki išvykimo turėjome laiko, nes skrydis į Lietuvą buvo vakare. Nuėjome į parduotuvę, Nicka man nupirko nedidelį buteliuką šampano, įvairių skanėstų. Prie upės atšventėme Motinos dieną. Ten buvo gražu, gėlės jau buvo pražydusios. Labai smagiai praleidome laiką.
Visada Nicka mane lepina, nebūtinai per Motinos dieną. Grįždama iš treniruotės parneša gėlių. Rytais bėgioja, tai parneša kruasaną ar dar ką nors. Labai mėgsta mane palepinti.
Prisimenu vieną ypatingesnių Motinos dienų – tada buvome Ispanijoje, Almerijos mieste, kur Nicka laimėjo Europos breiko čempionatą.
– Tokią dieną motinos prisimena, kaip laukėsi vaikų, kaip jie atkeliavo į šį pasaulį, kaip atrodė, kai pirmą kartą juos pamatė. Ar jums sugrįžta tos dienos prisiminimai, kai gimė Dominika?
Alina: Aš vos nenumiriau tą dieną. Nickos gimtadienis – tai ir mano pačios antrasis gimtadienis. Buvo labai komplikuotas gimdymas, man darė cezario pjūvį, perpylė kraują.
Atnešė Nicką, davė pabučiuoti į nosytę. Tik spėjau pamatyti, kokios didelės žydros akys žiūri į mane. Ir greitai ją išnešė.
Prisimenu, maigau telefoną, nesuprantu, kas vyksta, kodėl visi čia bėgioja. Paklausiau seselės, kodėl visi tokie išsigandę, o ji: „Su jumis labai blogai. Parašykite artimiesiems, kad už jus pasimelstų.“
Gydytojas, kuris priėmė gimdymą, išgelbėjo man gyvybę. Jis vienas su manimi liko iki vėlumos, esu jam labai dėkinga. Paskui ir jis pasakė: „Jums Dievas davė šansą dar gyventi.“
Ir ši mano gyvenimo dalis – tai Dievo dovana. Kad būčiau kartu su Nicka, kad pastatyčiau ją ant kojų.
Būti mano vaidmenyje nėra taip lengva, kaip atrodo. Tai labai sunkus išbandymas. Ir jeigu jau Dievas davė šansą dar gyventi, būti mama, ir dar tokio vaiko, vadinasi, jis manimi tikėjo. Tikėjo, kad su tuo darbu galiu susitvarkyti.
– Dievas jums patikėjo atlikti misiją?
Alina: Tiktai taip. Aš visada gyvenu su Dievu – rytą vakarą jam dėkoju. Man tai labai svarbu.
– Dominika, turbūt buvote labai laiminga, kai sužinojote, kad dalyvausite 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse? Ten iškovojote patį didžiausią savo laimėjimą – olimpinį sidabro medalį ir tik per plauką buvote nuo aukso. Kokį įspūdį paliko ta šventė?
Dominika: Olimpinės žaidynės Paryžiuje buvo viena didžiausių mano svajonių. Kai sužinojau, kad breikas įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, užsibrėžiau tikslą ten dalyvauti ir iškovoti medalį. Labai džiaugiuosi, kad taip įvyko. Tai buvo nuostabi patirtis.
Pati kelionė iki olimpinių žaidynių, kad į jas patekčiau, buvo sudėtinga. Į žaidynes pateko tiktai 16 merginų ir 16 vaikinų iš viso pasaulio. Ir patekti nebuvo lengva, nes turėjome keliauti į varžybas po visą pasaulį ir rinkti balus.
Aš labai norėjau iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Pirmoji galimybė tai iškovoti buvo Europos žaidynėse Lenkijoje, kur laimėjau bronzą.
Bet tik auksas atveria kelią į olimpines žaidynes. Antroji galimybė buvo Belgijoje, Leveno mieste, kur vyko pasaulio breiko čempionatas. Mano tikslas buvo gerai sušokti, tuo pasimėgauti ir laimėti tą kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes. Man tai pavyko.
Be galo tuo džiaugiausi, buvo ir laimės ašarų. Ir mama labai džiaugėsi. Atsimenu, tą akimirką, kai laimėjau, mama prie manęs pribėgo, pakėlė, apkabino. Tiesiog buvo labai šviesi akimirka. Dėl to kelialapio buvo nueitas ilgas kelias. Labai puikus jausmas, kai supranti, kad patekai į olimpines žaidynes ir gali kovoti dėl dar vieno tikslo – olimpinio medalio.
Labai šviesūs prisiminimai iš olimpinių žaidynių, ten visą laiką šypsojausi. Mano tikslas buvo sušokti kaip galiu geriausiai ir tuo pasimėgauti. Džiaugiuosi, kad man pavyko įgyvendinti vieną savo svajonių.
O po olimpinių žaidynių gyvenimas tęsiasi. Sportininkai grįžo į sales treniruotis. Toliau vyksta varžybos, čempionatai. Tos olimpinės žaidynės – jau prisiminimas, jos jau praeityje, o tu gyveni toliau – treniruojiesi ir mėgaujiesi tuo procesu.
– Ar labai pasikeitė jūsų gyvenimas po Paryžiaus olimpinių žaidynių?
Dominika: Kas pasikeitė, tai dėmesys, pripažinimas, palaikymas. Nesulaukdavau tiek palaikymo per čempionatus, kiek per olimpines žaidynes. Buvo įspūdinga, kad visa Lietuva mane palaikė. Kelios savaitės po olimpinių žaidynių buvo labai intensyvios – žmonės mane atpažindavo, dėmesio padaugėjo.
O kita liko taip pat: grįžti į salę, toliau treniruojiesi, kuri naujus judesius, tobulėji. Tame ir yra proceso grožis, o procesas tęsiasi. Nes vienas mano tikslų – tobulėti kaip breiko šokėjai ir asmenybei. Olimpinės žaidynės buvo labai svarbios mano karjeros kelionėje. Bet gyvenimas eina toliau.
– Per olimpiadą jūsų šokis buvo įspūdingas. Kai kuriais momentais – ir rizikingas, turbūt ne vienam žiūrovui širdis vos neiššoko iš krūtinės – kad tik nepargriūtumėte, kad tik, neduok Dieve, nesusilaužytumėte rankos ar kojos. Ar per savo sportinę karjerą esate patyrusi traumų?
Dominika: Rimtesnių nesu patyrusi. Turiu fizinio pasirengimo trenerį, tai stengiamės sustiprinti kūną, raumenis, kad išvengčiau traumų. Viena rimtesnių buvo ta, kad praėjusių metų pabaigoje kelyje kaupėsi skystis, bet viską susitvarkėme.
– Alina, ar ir jums padaugėjo dėmesio po olimpinių žaidynių, kuriose vicečempione tapo jūsų dukra?
Alina: Mūsų gyvenimas pasikeitė tiek, kad tapome žinomos. Bet svarbiausia – ramybė. Ir Nickos, ir visos mūsų šeimos. Nes būna labai daug visokių piktų komentarų, nesvarbu, koks straipsnis išeina, nesvarbu, kokia jo antraštė ar kokia nuotrauka įdėta.
Nelabai malonu, kai einant kartu išgirsti šnabždant: va, žiūrėk, čia – šita. Ir rodo į Nicką.
Kartą buvome viename mažame miestelyje. Nicka stovi prie kiosko ir perka vandenį, o priešais – moteris su vežimėliu ir lėliuku ir telefonu ją paslapčia filmuoja. Tai man reikėjo prieiti prie tos moters ir vežimėlyje jos lėliuką filmuoti? Jei ji filmuoja mano vaiką, tai aš galiu filmuoti jos vaiką?
Arba – išeina Nicka iš lauko tualeto, dar su šlapiomis rankomis, ir pribėga žmogus: gal galima kartu nusifotografuoti?
Jau pripratau į tai nekreipti dėmesio, bet tai, manau, nėra normalu.
– Patyrėte, kad yra daug pavydžių, piktų žmonių, kurie Dominikai pavydi sėkmės?
Alina: Visokių yra. Kiek yra gerų žmonių, tiek pat yra ir blogų. Tiek, kiek sėkmės linki, tiek pat jos nelinki.
Aš stengiuosi Nicką nuo viso to apsaugoti, todėl labai jautriai į tai reaguoju.
– Kada Dominika pradėjo šokti breiką? Kur vyko pirmosios jos treniruotės ir kaip sekėsi?
Alina: Kai buvo maža – gal ketverių, gal penkerių metų, per „YouTube“ žiūrėdavo filmukus. Taip aptiko filmuką, kur šoka breiką. Ir vis prašydavo: „Įjunk tą filmuką, kur šoka.“ Ir pradėjo atkartoti to šokio judesius, o mane ragindavo žiūrėti, ar teisingai atkartoja. Maža to: „Filmuok ir įdėk į „YouTube“.“
Ją tas šokis sužavėjo. Jai patiko, kad šokėjai įdomius sukinius atlieka, kad sukasi ant galvos. Ji tik apie breiką kalbėjo, jį šoko, stengėsi. Akys blizgėdavo, kai šnekėdavo apie tą šokį. Neįmanoma buvo to nepastebėti. Ji gimdama atsinešė tą šokį. Bet aš maniau – penkerių metų, dar per anksti treniruotis.
Dominika: Breiką šoku nuo aštuonerių metų. Į pirmąją treniruotę mane nuvedė Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Mano pirmasis treneris buvo Jevgenijus Kirjanovas. Beveik trejus metus lankiau jo treniruotes ir tikrai jam esu dėkinga, nes jis suteikė stiprius breiko pagrindus. Vėliau, kai pradėjau treniruotis savarankiškai, man tai padėjo atrasti savo unikalų stilių, išsiskirti iš kitų šokėjų.
Dabar treniruojuosi viena, dalyvauju pasaulinio lygio trenerių seminaruose, jų treniruotėse. Treniruojuosi kiekvieną dieną bent po tris keturias valandas rytą ir vakare.
Alina: Kaimynai matė nuo pat pradžių, kaip Nicka automobilių aikštelėje šokdavo breiką. Prie pat mūsų namo yra automobilių aikštelė su stogu. Kai buvo karantinas ir nebuvo kur treniruotis, Nicka nusipirko linoleumo atraižą ir ant jos šokdavo paleidusi muziką per kolonėlę. Būdavo, kaimynas eina į darbą ir mato – Nicka jau treniruojasi. Grįžta iš darbo – ji dar treniruojasi.
Lietuvos sportinių šokių federacija treti metai Nickai nuomoja salę. Kai būna tarpas tarp pamokų, ji ten eina ir treniruojasi. Dabar galima suderinti ir mokslus, ir treniruotes. Anksčiau su sale buvo labai sudėtinga.
– Dominika, ar dėl daugybės treniruočių, varžybų, čempionatų nenukenčia jūsų mokslai?
Dominika: 2023-iaisiais baigiau 10 klasių ir metams padariau akademinę pertrauką, kad galėčiau ruoštis Paryžiaus olimpinėms žaidynėms.
Gaila, nelabai turiu laiko bendrauti su bendraklasiais. Visą laiką skiriu treniruotėms ir labiau bendrauju su žmonėmis iš breiko, sporto bendruomenės. Nuo praėjusio rugsėjo grįžau į 11 klasę, bet dabar mokausi nuotoliniu būdu.
– Alina, į varžybas, čempionatus vykstate kartu su dukra kaip jos palaikytoja ir angelas sargas. Ar dėl jos išėjote iš darbo?
Alina: Vienas žmogus lauke – ne karys. Visada turi būti kas nors šalia, kas apkabins, paguos, patars, morališkai palaikys. Ir daiktus palaikys, padės panešti.
Nutiko taip, kad po dvejų su puse metų Nickos treneris išėjo iš darbo Vaikų ir jaunimo centre ir ji liko viena. Mums tas periodas buvo sunkus. Važiuodavome į breiko šokėjų seminarus, taip pat Nicka dalyvaudavo seminaruose ir nuotoliniu būdu.
Tada ir supratau, kad turiu būti šalia jos. Taip, aš išėjau iš darbo, kuriame dirbau 10 metų, dėl Nickos.
Turėjau išeiti, kad būčiau su ja 24 valandas per parą. Buvo karantinas, padėdavau jai neštis tą linoleumą į lauką, patiesdavome jį kur neužlyja, neužpučia vėjas, ir ji šokdavo.
Paskui ją visur pradėjo kviesti. Ir aš būdavau šalia, nes palaikymas buvo reikalingas. Maždaug ketverius metus visur važinėju su Nicka. Iš pradžių dar visur vykdavome su kaukėmis.
Kiekviena šalis turi breiko rinktinę, kurios važiuoja į čempionatus. Išeina jų narys į areną šokti, komanda jį palaiko. Mes neturime komandos, kuri važiuotų kartu. Komanda visada būdavau aš, stovėdavau jai už nugaros.
Dabar Nicka priklauso „Red Bull All Star“ komandai, kurioje yra geriausi pasaulio atletai. Tai buvo Nickos svajonių komanda nuo mažens. O ta komanda Nicką nusižiūrėjo, kai būdama 14-os metų ji laimėjo pirmąjį pasaulio breiko čempionatą Slovakijoje. „Red Bull All Star“ neoficialiai pradėjo mus remti: nupirkdavo lėktuvų bilietus į komandos pasaulio čempionatus, visada būdavome finaluose, užsakydavo viešbučius.
Kai Nickai sukako 16 metų, buvome pakviestos į Austriją pasirašyti sutarties su „Red Bull All Star“ komanda. Po kiek laiko buvome Los Andžele, „Freestyle Session“ varžybose, kur Nicka šoko. Visi geriausi tos komandos atletai vaikinai atsistojo jai už nugaros. Aš atsistojau iš kitos pusės ir filmavau. Man tiesiog bėgo ašaros, buvau tokia laiminga, kad dabar ji turi didžiausią palaikymą. Nicka tas varžybas laimėjo.
Dabar Nicka dirba viena, kuria judesius pati, šlifuoja tuos judesius pati. Dažnai ją kviečia vesti seminarų. Ji – kaip motyvatorė, labai gerai moka viską perteikti. Estijoje jos seminare buvo apie 60 žmonių. Įvairiausio amžiaus, daugelis – už ją vyresni. Išeidami labai ją gyrė, man buvo taip gera tų žodžių klausytis.
– Alina, kokia jūsų profesija, ar kartais ne psichologė?
Alina: Ne, bet pastaraisiais metais labai gilinuosi į psichologiją. Esu labai jautri, turiu užsiauginti storą odą. Dešimt metų dirbau vadybininke, įgytos žinios lydint Nicką po pasaulį labai praverčia.
Kad užsidirbčiau pinigų kelionei į pirmąjį Nickos pasaulio čempionatą Slovakijoje 2021-aisiais, įvairius darbus teko dirbti, tarp jų – ir manikiūrininkės.
– Kelionės – tai ir didelis stresas, įtampa: ar lėktuvų skrydžių neatšauks, ar varžybose pavyks užkopti ant aukščiausiojo laiptelio? Ar nesusipykstate tose kelionėse?
Alina: Aišku, kad visko būna. Bet mudvi nemokame ilgai pykti, supykstame porai minučių, ir viskas.
Nėra taip, kad nekalbėtume. Reikia – patylime, reikia – pasijuokiame ar tiesiog leidžiame viena kitai pabūti atskirai.
– Atletai turi paisyti, kad maistas būtų visavertis. Ar tai pavyksta?
Alina: Sunkiausia, kai kur nors išvykstame. Užsienyje sunku rasti sveiko maisto. Kartais net nežinome, ką valgome. Nicka stengiasi riebalų nevartoti, cukraus – kuo mažiau. Taip, paisome, kad maistas būtų sveikas. Bet sunku surasti ką nors geresnio.
Kai būname namie, gaminu sveikai – lepinu Nicką maistu. Ji labai mėgsta lašišos pyragą su špinatais, įvairias uogas. Sriuba – visada būtina.
Visada su ja derinu, ką šiandien norėtų valgyti, nors maistui ji nėra išranki. Ir pati Nicka labai mėgsta gaminti.
– Už Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovotą sidabro medalį Dominikai buvo įteikta beveik 84 tūkstančių eurų valstybinė premija. Ar šiemet Dominyką remia valstybė?
Alina: Šiais metais Lietuvos sportinių šokių federacija, kurios narė yra Nicka, negavo valstybės finansavimo. Nuo šių metų sausio Nicka neteko fizinio pasirengimo trenerio, psichologo, masažo paslaugų. Šias paslaugas turime pirkti.
Ėjau, klausiau, kodėl Nicka, dvejus metus iš eilės išrinkta Lietuvos Metų sportininke, visus metus visame pasaulyje stovėjo ant aukščiausios prizininkų pakylos, garsino Lietuvą, o finansavimo čia, Lietuvoje, nėra? Kalbėjau su švietimo, mokslo ir sporto ministre, viceministru, buvau Nacionalinėje sporto agentūroje.
Reikia pagalvoti, sakė, darbuotojų kadencijos pasibaigė. Esą breikas – jau ne olimpinė sporto šaka, jis neįtrauktas į 2028-ųjų Los Andželo olimpinių žaidynių programą. Esą Amerika breiką pakeitė kita sporto šaka. Visur – savos teorijos ir strategijos.
Kai kurie Seimo nariai, sužinoję, kad valstybė neremia Nickos, stebėjosi: „Turime padėti.“ Bet tas kelias – labai sudėtingas ir vingiuotas.
Ačiū Sportinių šokių federacijai, kad Nickai nuomoja salę ir nepaliko jos ant asfalto.
– Vadinasi, sportininkė priversta taupyti tai, ką už savo laimėjimus uždirba pasaulio čempionatuose? Kad galėtų pragyventi, treniruotis ir dalyvauti kituose čempionatuose.
Alina: Įvairiai už laimėjimus moka: už vieną pasaulio čempionatą – 500, už kitą – 5 tūkstančius eurų. Čia ne plaukimas, kai iš karto 30 tūkstančių gauni.
Kai Belgijoje Nicka laimėjo pasaulio čempionatą, jos premija buvo 12 tūkstančių JAV dolerių (11 280 eurų. – Red.), ir tai sumokėjo ne eurais, o 4 tūkstančius davė JAV doleriais, kitus pervedė kita valiuta. Visi įsivaizduoja, kad va, laimi, ir iš karto – 30 tūkstančių, ir jau milijonierė. Ne, breike ne taip kaip plaukime ar krepšinyje.
– Dominika, ką planuojate studijuoti, kai baigsite mokyklą?
Dominika: Kol kas apie studijas negalvoju. Mano gyvenimo būdas yra breikas. Noriu keliauti ir mokyti kitus šokti šį šokį, nes norisi pakelti Lietuvos breiko lygį.
– Nesiskiriate su breiko šokėjos pasirodymų ir treniruočių apranga. Nemėgstate suknelių ar nėra progų jas vilkėti?
Dominika: Tiesiog turiu savo stilių, esu jam ištikima. Manau, kad kiekvienas žmogus bėgant laikui atranda savo stilių.
Mano stilius yra kitoks – pagal mano gyvenimo būdą.
Kartais būna progų – apdovanojimai arba šventės, kur reikia pasipuošti. Tada apsivelku ką nors puošniau. Bet suknelės nėra mano stilius.
– Ar mėgstate vasarą nuvažiuoti į Palangą ar Nidą, pasideginti saulėje, pasimaudyti jūroje?
– Mėgstu Palangą. Į Nidą buvome nuvažiavę su mama ir tėčiu atsigauti po olimpinių žaidynių, nes Nida – toks ramus miestelis. Ir Nida patiko, bet Palanga turi kažko unikalaus.
Nuo vaikystės atsimenu, kad dažnai važinėdavome į Palangą. Ir dabar, kai yra laisvesnio laiko, kelioms dienoms ten nuvažiuojame. Visada smagu grįžti į Palangą, nes ten jauku ir smagu, o jūra ir gamta suteikia energijos, jėgų.
– Dabar Nicka – labai azartiška, visa panirusi į breiką. Ar jaunas žmogus neperdegs?
Alina: Ne. Svarbiausia – vidinė ramybė. Sportininkui labai svarbu būti stipriam psichologiškai ir nepalūžti.