Gyvenimas taip susiklostė, kad paskutinį savo spektaklį „Sirano“ pasaulinio lygio teatro režisierius Rimas Tuminas (1952–2024) sukūrė ne Lietuvoje, o Izraelyje, Tel Avivo teatre „Gesher“.

Bet „Sirano“ atvažiuoja į Vilnių – gegužės 28 ir 29 d. spektaklis bus rodomas koncertų salėje „Compensa“, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Spektaklis sukurtas pagal prancūzų dramaturgo Edmond’o Rostand’o pjesę „Sirano de Beržerakas“.

Jis bus rodomas originalo – hebrajų – kalba su lietuviškais subtitrais. Šio spektaklio, kaip ir daugelio kitų R.Tumino darbų, scenografiją sukūrė Adomas Jacovskis, muziką – kompozitorius Giedrius Puskunigis.

[[ge:lrytas:lrytas:37967332]]

Atrodo, kad jaunam prancūzų karininkui ir poetui Sirano de Beržerakui nieko netrūksta – jam galima pavydėti ir sėkmingos karinės karjeros, ir sąmojo, ir kilnios širdies.

Tačiau kodėl pačiam Sirano atrodo, kad jis nevertas aukštuomenės gražuolės Roksanos meilės? Galbūt todėl, kad jo nosis tokia pat didelė kaip ir jo širdis?

[[ge:lrytas:lrytas:32432545]][[ge:lrytas:lrytas:34855400]][[ge:lrytas:lrytas:37514880]]

Pjesėje stipriai pulsuoja romantizmo dvasia, ji sklidina pakylėtų jausmų, žaidybiškumo, joje ryški teatro tema. Juk visas Sirano ir jo konkurento gyvenimas – ištisas spektaklis. Ir liūdnas, ir linksmas, ir tragikomiškas.

Tad koks bus paskutinis maestro R.Tumino spektaklis? Ką apie jį žino jam artimiausi žmonės – žmona aktorė Inga Burneikaitė-Tuminienė (65 m.) ir dukra režisierė Gabrielė Tuminaitė (42 m.)? Jos abi su nekantrumu laukia „Sirano“ Vilniuje. Tiktai žmona šį spektaklį ne kartą žiūrėjo Tel Avive, „Gesher“ teatre, o dukra – ne.

I.Burneikaitė-Tuminienė tada Tel Avive buvo kartu su sunkiai sergančiu vyru, kuris dirbo iki paskutinių dienų. Repeticijose, kaip visada, jis atsigaudavo. Į spektaklio repeticijas kartu ėjo ir ji.

Praėjusį rudenį „Stiliaus“ paklausta, kuris R.Tumino spektaklis jai labiausiai patinka, Inga kalbėjo: „Sunku atsakyti. Bet – „Sirano“, sukurtas Izraelyje. Jis man toks brangus! Ėjau į visus, kiek tik buvo premjerinių rodymų. Jis labai žaismingas, kibirkščiuojantis. Nežinau, gal buvo nuojauta, kad tai – paskutinis Rimo spektaklis. Paskutinis...“

„Sirano“ nėra maštabiškas, kaip paskutiniai didieji epiniai R.Tumino darbai. Anot I.Burneikaitės-Tuminienės, tai toks lyg Rimo jaunystės laikų spektaklis, laisvas, pilnas fantazijos, labai žaidybiškas ir teatrališkas. Tame spektaklyje jis sujungia daug dalykų, kurie atrodo nesujungiami. Ten įdėti inkliuzai iš daugelio laikmečių, veikia ir Charlie Chaplinas, ir Gustave’as Eiffelis. Nebijoma pažeisti kažkokios taisyklės, kažkam nusižengti. Tai – žaismės, vaizduotės, meninio įkvėpimo derinys.

[[ge:lrytas:lrytas:37954986]]

Režisieriaus žmona prisimena, kad kurdamas spektaklį R.Tuminas visada būdavo apimtas euforijos – labai susikoncentruodavo į darbą. Ar blogiau jausdavosi, ar naktį prastai miegodavo, beveik nesiskųsdavo. Jis niekada nenorėjo būti tas, kurį reikia aprengti, prižiūrėti, slaugyti ar ką nors aukoti dėl jo. Tai jam buvo baisiausi dalykai.

„Rimas turėjo tikslą – pastatyti spektaklį, ir tas tikslas jį vedė į priekį ir suteikdavo daug jėgų. Jo nusiteikimas ir mokėjimas susikoncentruoti į pagrindinį tikslą jį labai stiprino. Kaip visada, labai energingas jis būdavo repeticijose. Aktoriai patikėti negalėdavo, kad jis labai serga“, – prisiminė Inga.

R.Tuminas ne kartą yra sakęs: aš nekovoju su liga – aš jai nepasiduodu. Ir jis nepasidavė 10 metų. Tas jo nepasidavimas ligai ir buvo darbas iki paskutinio atodūsio?

„Taip. Jis ne prisivertė dirbti – jis taip gyveno. Dirbo iki paskutinės dienelės“, – sakė I.Burneikaitė-Tuminienė.

[[ge:lrytas:lrytas:37954985]]

Dažnai pažymima, kad R.Tuminas – išskirtinis menininkas. Todėl, kad giliai suprato žmogaus tragizmą. Tai ne kiekvienam duota.

R.Tumino dukra Gabrielė taip pat labai laukia tėvo spektaklio Vilniuje ir planuoja žiūrėti repeticijas ir abu rodymus. Ji norėjo tą spektaklį pamatyti Tel Avive ir manė, kad pamatys. Bet kai trupė pradėjo jį repetuoti, Izraelyje prasidėjo karas.

G.Tuminaitė mano atspėsianti, ką tėvas norėjo pasakyti, suprasianti, kaip trupei pasisekė įvykdyti jo pateiktas žaidimo taisykles.

„Jo spektakliuose visą laiką buvo labai aiškios žaidimo taisyklės. Bet ne visi jas gali įvykdyti, nes iš tikrųjų tai metaforų, simbolių, žaidimo teatras, kurio techniškai sąžiningai neišmoksi. Jame yra daugiau jausmų. Bendra atmosfera, kuri susikuria spektaklio metu, yra svarbiausias elementas“, – kalbėjo G.Tuminaitė.

[[ge:lrytas:lrytas:37954984]]

Gabrielė jaučia, kad „Sirano“ – žaismingai dramatiškas. Tą žanrą R.Tuminas labai gerai valdė. Anot jos, kūrybiškumas atsiskleidžia tokiuose momentuose, kai galime nerimtai kalbėti apie labai rimtus dalykus. Jis buvo to meistras, ir tai suveikia labiau nei apsimetę žinovais apie tuos dalykus kalbėtume.

„Laukiu to spektaklio ir su abejone, nes tas žanras – labai pavojingas. Nes vis galvoju, ar trupė per tuos metus išlaikė tas žaidimo taisykles, ar nenukryps į juokinimą? Bet nemanau. „Gesher“ teatro trupė – profesionali, ji trejus metus su R.Tuminu dirbo, suprato jo metodą ir tapo jo mokiniais. Jie patys save taip įvardija“, – sakė Gabrielė.

Kartu su tėvu ji ne kartą dirbo užsienyje, buvo jo asistentė, kai jis ten statydavo spektaklius. Ko ji išmoko iš tėvo kaip režisierė, kaip žmogus?

„Kad teatras yra gėrio jėga. Ne pykčio, ne keršto, ne egoizmo. Vienijanti, atleidžianti jėga, tokia skaistyklos erdvė“, – sakė G.Tuminaitė.

[[ge:lrytas:lrytas:37954983]]

Spektaklio gastroles Lietuvoje organizuoja Anželikos Cholinos šokio teatras. Jo direktorė, teatro prodiuserė Greta Cholina sakė, kad tai buvo režisieriaus paskutinė valia, noras dar kartą susitikti su Lietuvos žiūrovais.

„Maestro istorija nesibaigs tol, kol bus rodomi jo sukurti spektakliai, kol bus kalbama apie jį, prisimenama jo asmenybė ir indėlis į teatro istoriją.

Atvežti „Sirano“ į Lietuvą – tai būdas jį gerbusiems ir vertinusiems žmonėms vėl jį prisiminti, vėl matyti jo darbą scenoje, jausti dvasią kūrėjo, kuris visada stiebėsi arčiau dangaus ir iš paskos vesdavosi aktorius ir žiūrovus, tokius pat idealistus kaip ir jis pats“, – kalbėjo G.Cholina.

Ir žiūrovams, ir teatro profesionalams gali kilti klausimas, kodėl spektaklis bus rodomas ne teatro erdvėje, o koncertų salėje?

[[ge:lrytas:lrytas:37954994]]

„Vienintelė scena Lietuvoje, kuri gali rodyti šį spektaklį su jam sukurta scenografija, – Lietuvos nacionalinio dramos teatro, į kurį kreipėmės prieš metus“, – sakė G.Tuminaitė. Tačiau Nacionalinis dramos teatras priimti paskutinio R.Tumino spektaklio „Sirano“ į savo salę nesutiko.

„Sirano“ – paženklintas mirties. Spektaklio premjera Tel Avive įvyko 2023 metų gruodžio 29 dieną, o po pustrečio mėnesio, 2024 metų kovo 6-ąją, R.Tuminas mirė nuo plaučių vėžio. Jam buvo 72-eji.

Į kitą pasaulį garsus režisierius iškeliavo ne Izraelyje, o Italijos pietuose, Galipolio miesto ligoninėje.

Netoli esančiame Galatinos miestelyje visai prieš mirtį R.Tuminas dar repetavo Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“ su kinų aktoriais. Jis buvo atgiedotas Galipolyje, mažutėje bažnytėlėje ant jūros kranto.

Inga Tuminienė papasakojo, kaip atrodė paskutinis Rimo Tumino darbas: „Aktoriai negalėdavo patikėti, kad jis labai serga“