Prieš metus komedijos lauke besisukančią Laurą Dragūnaitę (30 m.) žinojo tik nišinė auditorija, tačiau metų pradžioje tekusi garbė vesti M.A.M.A. apdovanojimus atnešė didžiulę žinomumo bangą.

Dar visai neseniai dabar komikės keliu einanti moteris gyveno ramų ir niekuo neišsiskiriantį gyvenimą – kiekvieną rytą Kauno gatvėmis keliaudavo į biurą, dirbo komunikacijos specialiste ir tik kartais užklysdavo į pasirodymus, kur scenoje juokaudavo kiti.

„Kai atradau komediją, nemaniau, kad tai bus mano kelias“, – žurnalui „Stilius“ prisipažino Laura prisiminusi, kad iš pradžių „atviro mikrofono“ vakarai jai tebuvo pomėgis, leidžiantis bent trumpam pabėgti nuo kasdienių rūpesčių.

Komedija ją taip sužavėjo, kad vis dažniau šmėstelėdavo mintis į sceną užlipti pačiai. Trejus metus stebėjusi kitus, kaupusi drąsą, vieną dieną Laura sau tarė: „Arba pabandau, arba atsisakau šių minčių.“

[[ge:lrytas:lrytas:38424514]]

Buvo 2022 metų birželio 14 diena – Laura pirmą kartą užlipo į sceną ir prajuokino kitus. Žmonės plojo, moterį apėmė euforija, sukilo adrenalinas – taip prasidėjo jos, kaip komikės, kelias.

Dabar į šio etapo pradžią L.Dragūnaitė žvelgia šypsodamasi. Komedija jai dovanojo viską, apie ką kada nors svajojo, – sėkmingą karjerą ir užsimezgusius stiprius santykius, kuriuos įprasmino neseniai Islandijoje įvykusios sužadėtuvės.

[[ge:lrytas:lrytas:37718618]][[ge:lrytas:lrytas:35500458]][[ge:lrytas:lrytas:36250880]]

– Lietuva jus pažįsta kaip komikę, tačiau tai nėra veikla, kurios ėmėtės tik pabaigusi mokyklą. Kaip jūsų gyvenimas atrodė anksčiau?

– Po studijų išbandžiau įvairias kryptis – nuo administratorės iki projektų vadovės. Specializavausi komunikacijos, rinkodaros, reklamos srityje, truputėlį organizavau renginius.

Šioje srityje padirbėjusi penkerius metus pajutau, kad kryptį reikia keisti. Pamačiau „Laisvės TV“ skelbimą – jie ieškojo komunikacijos specialisto. Jau anksčiau buvau pasvajojusi apie tokį darbą, viskas susidėliojo taip, kad ten ir atsidūriau.

Padėjau organizuojant renginius, filmavimus, tęsiau darbus komunikacijos srityje. Sykiu jau domėjausi komedija.

[[ge:lrytas:lrytas:38465355]]

Dėl darbų iš Kauno persikėliau gyventi į Vilnių – tai buvo mano nauja pradžia.

– Lietuvoje komedija vis dar laikoma vyrų dominuojama sritimi. Su kokiais iššūkiais teko susidurti šioje industrijoje?

– Nežinau, ar man pasisekė, ar tai mano nusiteikimas, bet jokių sunkumų nebuvo. Kaip tik tai, kad esu moteris, mano kelią, atrodo, net palengvino.

Komedijoje moterų mažai, reikia ką nors kviesti į projektus, todėl kai rinktis galima iš dviejų, daug daugiau šansų prisijungti man. Aišku, nenuvertinu savo gebėjimų, manau, kad savo vietą užsitarnavau darbu.

Tačiau dabar šioje srityje atsiranda vis daugiau merginų, jos pradeda skintis kelią į komedijos pasaulį. Liko vienintelis kriterijus – turi gerai juokauti, reikia žavesio. Dabar lytis antrame ar trečiame plane.

– Darbas atrodo linksmas, visuomet keliantis šypseną, o kokia jo sunkioji pusė?

– Sunkiausia – kūrybinė dalis. Nuolatinis rašymas, galvojimas, apie ką pajuokauti. Kuo daugiau komikų, tuo labiau išnaudojamos visos temos, reikia aptikti dar neatrastus kampus.

Pasitaiko, kad sukuriu juokelį, pristatau jį publikai, jis puikiai priimamas ir atsiranda duobė – galvoju, kad nieko geriau nepadarysiu. Kova su savimi yra nuolatinė, bet ir toliau rašau, kuriu, juokauju.

[[ge:lrytas:lrytas:38465358]]

Kai kurie juokeliai nepavyksta, bet tai taip pat natūralu – 100 proc. niekas neįmanoma. Reikia nuolat dirbti, negaliu sustoti, nes gebėjimas, laisvumas ant scenos greitai pradingsta.

– Kaip atsiranda jūsų juokeliai?

– Kartais mintis šauna prieš miegą – svarbu nepamiršti jos užsirašyti ir vienas juokelis jau yra. O kartais nors yra mintis, galiu mėnesių mėnesius apie tai galvoti, ieškoti, kaip tai pateikti, ir vis tiek nepavyksta.

Didžioji paslaptis – atsisėsti ir rašyti kiekvieną dieną. Kito recepto nėra. Aišku, yra formulių, knygų, kaip reikia rašyti komediją, bet aš mėgstu kliautis savo pojūčiu. Formulės tegul lieka tolesniam laikui – jei baigsis įkvėpimas.

– Ar nutinka taip, kad auditorija neįsijaučia į pasirodymą? Kaip tada jaučiatės ir kaip stengiatės ją užkrėsti juoku?

– Situacijų būna įvairiausių, ypač kai juokus tik bandome, kai mintį ant scenos atsinešame pirmą kartą. Pasitaiko, kai juokelis mintyse ar ant popieriaus skamba geriau, nei pasakytas viešai.

Bet svarbu per daug nesusitelkti į tą momentą, kai pokštas nepavyksta. Reikia nesutrikti, tęsti šou, bendrauti su auditorija – iš to gali rastis naujas kampas. Žmonės labiausiai netiki, kai pats netiki tuo, ką sakai.

Didžioji paslaptis – jaustis gerai ir tikėti turiniu, su kuriuo ateini.

[[ge:lrytas:lrytas:38465357]]

– Neretai komedija prilyginama patyčioms. Kaip komikai laviruoja tarp įžeidimo ir juokelio ribos?

– Ši riba yra labai plona. Visi komedijoje turi skirtingas ribas, ir tai, kas man juokelis, kitam gali būti įžeidimas.

Vis dėlto girdėdama juokelius apie save ir juos transliuodama viešai stengiuosi laikytis nuomonės, kad niekas nebando įžeisti, – juokeliai nėra pikto pamato, tai ieškojimas, kaip vieną ar kitą dalyką pasakyti kuo juokingiau.

Negalima atsakyti, kaip tai priims kitas, – juokelius vertiname tik per savo skalę.

– Ar tokia kaip scenoje esate ir namuose? O gal lipdama juokauti ant scenos dedatės kitą Lauros veidą?

– Kelio pradžia man sekėsi lengvai, nes buvau savimi. Tik Laura ant scenos yra šiek tiek laisvesnė, labiau savimi pasitikinti, aštresnė. Kasdienybėje nekalbėčiau, nejuokaučiau, nepasakyčiau kitam tokių dalykų, kuriuos ištariu scenoje.

Kasdienybėje esu santūresnė, kuklesnė, o štai pasirodymų metu visos mano charakterio savybės įgauna sodresnę spalvą.

Kai kuriuos žmones scenoje sukausto baimė, man atvirkščiai – jaučiuosi daug laisviau, tai man labai padeda.

[[ge:lrytas:lrytas:38465353]]

– Po žiemą praūžusių M.A.M.A. apdovanojimų vedėjos vaidmens jūsų pavardė tapo žinoma dar platesnei auditorijai. Kaip reagavote į staiga užplūdusį visos šalies dėmesį?

– Tuo metu užplūdo didžiulė dėmesio banga. Po renginio kurį laiką plaukė žinutės iš visiškai nepažįstamų žmonių, jie mane gyrė, palaikė.

Žinome, kad lengviau parašyti piktą komentarą, todėl labai džiaugiausi nepatingėjusiais parašyti gerą žodį.

Aišku, pro akis nepraslydo po straipsniais rašyti blogi komentarai. Tačiau ten gaidelė nesikeičia, turbūt nebūna straipsnių, kurių komentarų skiltyje yra tik pozityvūs žodžiai, net neverta į tai veltis.

Pasiruošimas apdovanojimams buvo įtemptas, tačiau iš to chaoso perėjau į kitą būseną – prasidėjo kiti darbai, renginiai. Atrodo, nebuvo laiko visko suvirškinti, tačiau skambučiai ir žinutės pamažu nurimo, grįžau prie kasdienybės.

– Ne vienus metus jūsų širdis užimta. Šiltus jausmus puoselėjate kineziterapeutui Neilui Zagorskiui. Kaip susipažinote?

– Galima sakyti, kad ir čia pasitarnavo komedija. Juokaudavau „atviro mikrofono“ vakaruose, ten dirbo jo draugas. Neilas atėjo palaikyti bičiulio ir susidūrė mūsų žvilgsniai.

Dabar prisimename, kad tas akių susidūrimas buvo reikšmingas. Nors taip žvalgėmės ne viename renginyje, vienas kito nekalbinome. Esu šiek tiek senamadiška, maniau, tikrai nieko jam nesakysiu, tai vyruko pareiga.

[[ge:lrytas:lrytas:38465359]]

Vis dėlto bandžiau jį surasti instagrame, įvertinti, tačiau nepavyko. Po kurio laiko atsidariau peržiūrėti, kas matė mano instagramo istorijas. Akis užkliuvo už nematyto vardo – tyrinėdama mažą jo profilio nuotrauką spėjau, kad tai gali būti jis.

Neilas jau buvo mane pasekęs, todėl spustelėjau „sekti atgal“. Ir nieko nenutiko – jokios reakcijos. Mąsčiau, kad nieko nebus, tačiau po savaitės sulaukiau jo žinutės, užsimezgė pokalbis.

Tarėmės dėl pirmo pasimatymo, svarsčiau, galbūt tam neturiu laiko, tačiau viskas pasisuko kitaip. Po vieno mano renginio nusprendėme nueiti į kavinę.

Per pirmą pasimatymą kartu praleidome gal šešias valandas – po kavinės ėjome pasivaikščioti, oras buvo prastas, bet kai nori palaikyti pokalbį, nesvarbu sušalusios rankos ar varvanti nosis. Buvo smagu, supratome, kad nėra nejaukumo, pokalbis niekaip nesibaigia.

Vėl susitikome jau kitą dieną, kartu praleidome dar penkias valandas. Nors abiem reikėjo anksčiausiai keltis, niekas nerūpėjo.

Ir viskas užsisuko. Supratau, kad jei su žmogumi, kurį matai pirmą kartą, gali kalbėti apie viską, tai šis tas. Kartu esame jau dvejus metus.

– Galbūt mylimasis jūsų priešingybė – ramesnio būdo, ar kaip tik abu nuolat juokaujate ir namuose gausu šurmulio?

– Mūsų namai pilni šypsenų, tai labai padeda buityje, gyvenimiškose situacijose. Smagu, kad galime pasijuokti dėl nesutarimų.

[[ge:lrytas:lrytas:38465361]]

Manau, kad jis net didesnis ekstravertas nei aš – jam patinka būti tarp žmonių, jam nesunku atrasti kalbą su kitais. Šiuo požiūriu kuklesnė ir ta, kuri nepuola užmegzti pokalbių, esu aš.

– Koks svarbiausias dalykas, susijęs su meile ir santykiais, kurį supratote būdama su Neilu?

– Reikėjo laiko, kol atėjo supratimas, jog, kad ir kas būtų, reikia kalbėtis. Anksčiau aš buvau ta, kuri mėgsta patylėti, nenori pasakyti, ką galvoja, tačiau su juo išmokau, kad laikyti pykčio neverta.

Kai vienas kitam pasakome, kas mums nepatinka, viskas labai greitai išsisprendžia. Pokalbis išryškina, kad nesutarimai – bereikšmiai, kad neverta dieną ar daugiau nekalbėti.

Taip pat ir juokas. Jei aš truputį užsiraukiu, jis mane prajuokina ir nebegaliu pykti.

– Dėl ko dažniausiai ginčijatės?

– Iš pradžių pasitaikė nesutarimų dėl buities, tačiau tai natūralu apsigyvenus kartu, ypač kai ilgesnį laiką gyvenimą kūriau viena.

Dviem žmonėms lipdyti rutiną nėra lengva, bet ilgainiui tai apsišlifuoja ir nebeturi didelės reikšmės. O toliau ginčai kasdieniai, moteriški: „Oi, man reikia daugiau dėmesio.“ Apskritai sutariame gerai, viską lengvai išsprendžiame.

[[ge:lrytas:lrytas:38465360]]

– Socialiniuose tinkluose visai neseniai pasirodė itin džiugi žinia – jūs susižadėjote. Kaip tai įvyko?

– Keliavome po Islandiją ir vieną vakarą nuvykome į Reinisfjaros paplūdimį. Labai norėjau į tą vietą, man ten pasakiškai gražu. O Neilas sugalvojo ten pasipiršti.

Iš pradžių labai lijo, jis palaukė. Tada kopėme į kalną ir tuo metu, kai aplinkui nieko nebuvo, jis priklaupė ant vieno kelio, užmovė žiedą. Taigi tai buvo tik mūsų akimirka.

Abu apsiašarojome, nors gal būtų teisingiau sakyti – nusiblioviau iš laimės.

– Jūsų gyvenimo ritmas itin įtemptas – daugybė projektų filmavimų, įvairios veiklos. Kaip pavyksta išlaikyti vidinę ramybę ir pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo? Gal esate sau nusistačiusi griežtas ribas?

– Viskas pavyksta sklandžiai. Pavyzdžiui, visuose komedijos renginiuose dalyvauja ir Neilas – jis mane palaiko, tam randa laiko.

O aš savo tekstus rašau tuomet, kai jis darbe. Kai Neilas grįžta, stengiamės susėsti, aptarti dieną, naujienas, kai valgome, nesinaudojame telefonais. Tai padeda turiningai praleisti laiką.

Savaitgaliais, kai žinome, kad būsime tik dviese, taip pat stengiamės dėmesį skirti tik vienas kitam.

[[ge:lrytas:lrytas:38465354]]

– Kokia didžiausia jūsų svajonė tiek profesinėje srityje, tiek asmeniniame gyvenime?

– Niekada labai aiškiai nesvajoju, neturiu užsibrėžtų tikslų, bet taip susiklosto, kad dalykai, apie kuriuos pasvajoju pasąmoningai, vienaip ar kitaip išsipildo.

Pagalvojau apie sceną ir komediją – tai ir darau, pagalvojau apie darbą – dirbu tai, ko norėjau. Dabar noriu ir toliau išlaikyti šį kelią, dar geriau išmokti rašyti juokelius, dar daugiau būti scenoje.

Svarbu nebijoti bandyti, o dvejones, ar suklysiu, ar ne, palikti tam momentui. Laimė ateina nenustojant mokytis naujų dalykų.

Laura Dragūnaitė atsivėrė apie neeilinę pažintį su sužadėtiniu: pasitarnavo komedija