2013
Jau tuomet „Stiliui“ interviu davusi choreografė Anželika Cholina (54 m.) gyveno taip, kaip kiti galbūt neišdrįstų. „Nebijau sužeidimų“, – sakė prieš dvylika metų Maskvoje gyvenusi ir dirbusi kūrėja.
„Esu viename geriausių Maskvos teatrų, šalia – maestro Rimas Tuminas, itin vertinamas šiame mieste. Jaučiuosi saugiai, dirbu ir apie nieką kitą nemąstau.
Be to, mane teatre visi labai myli, palaiko. Gal kažkur ir plaukioja juodi debesys, bet manęs jie nepaliečia“, – tuo metu apie gyvenimą svetur pasakojo A.Cholina.
R.Tuminui iškeliavus anapus, jo bendražygė pasidalijo mintimis ir prisiminimais apie didį teatro režisierių.
„Aš perpratau jo režisūros principus ir tiksliai suprantu, kaip kurti paveikumą. Galiu pasidalinti šia paslaptimi – geriausias teatras yra kuriamas iš nieko. Taip, taip, jums nepasigirdo! Spektaklį galima sukurti be jokių pagalbinių priemonių, tik su aktoriais“, – neseniai sakė paskutinį savo didžiojo mokytojo R.Tumino spektaklį – Tel Avivo „Gesher“ teatre jo sukurtą Edmond’o Rostand’o pjesės „Sirano“ interpretaciją – kvietusi pamatyti Anželika.
2020
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytojas Linas Svetikas (39 m.) tuo metu, pasaulį sukausčius kovido pandemijai, tikrai žinojo, ką reiškia už nugaros alsuojanti mirtis.
Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus vedėjo pareigas einantis vyras ir iki tol dirbo su ligoniais, sergančiais užkrečiamosiomis ligomis, ir buvo įsitikinęs – koronavirusas ne toks baisus, kaip atrodo.
Nors labiausiai norėjo apkabinti artimuosius, kurių nematė jau porą mėnesių, ir glėbyje ilgai laikyti mažylę dukrą, kasryt Linas skubėjo į ligoninę gydyti užsikrėtusiųjų.
„Ar jaučiatės šių dienų herojumi?“ – tuomet „Stilius“ paklausė pandemijos sūkuryje kasdien dirbančio gydytojo.
„Ne. Mes visi dirbame savo darbą, – sakė jis. – Nemanau, kad mus reikėtų vadinti herojais. Taip, darbo krūvis didesnis, bet tai kada nors baigsis ir mes grįšime prie įprastos rutinos.“ Taip nutiko ne tik visuomenei, bet ir jam pačiam.