Nors daugelis Lietuvos sporto gerbėjų jį pažįsta kaip azartišką krepšinio komentatorių, prieš pat Rugsėjo 1-ąją Vaidas Čeponis (53 m.) visus nustebino netikėtais pokyčiais.

Rugpjūčio pradžioje ilgametę mylimąją Liną (49 m.) vedęs žinomas vyras po kelių savaičių nusprendė versti naują karjeros puslapį – krepšinio aikštelę jis iškeitė į mokyklą, kur pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.

Šis sprendimas tapo staigmena ne tik draugams ar bičiuliams iš krepšinio pasaulio, bet ir artimiesiems.

Nuo Rugsėjo 1-osios Vaidas kasdien varsto Vilniaus Maironio progimnazijos duris ir šeštokus moko rašybos bei kitų gimtosios kalbos subtilybių. Žinomas vyras pripažįsta – pirmosios dienos gana įtemptos, tačiau su žmonos, taip pat dirbančios mokytoja, padrąsinimu ir pagalba viskas tampa įveikiama.

[[ge:lrytas:lrytas:35288473]]

– Kaip kilo mintis ryžtis tokiems karjeros pokyčiams: ar tai buvo spontaniškas sprendimas, ar seniai brandinta mintis?

– Tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Jau prieš keletą metų kilo mintis, kad reikia gyvenime pabandyti ką nors nauja. Gal ir anksčiau būčiau įsidarbinęs mokytoju, bet atbaidydavo labai maža alga. Ji ir dabar nedidelė, bet pabodo nuolat komentuoti krepšinį televizijose daugiau nei 20 metų, ištisai trankytis po visą Lietuvą, truputį įgriso ir rašyti straipsnius apie krepšinį. Na, nuo krepšinio visiškai nenutolsiu – dar turėsiu su šia sporto šaka susijusių darbelių. Kas savaitę vedu laidą vienoje televizijų, gal dar truputį ką nors pakomentuosiu. Pavyzdžiui, garažų pirmenybes ar gamyklų cechų čempionatą. (Kvatoja.)

[[ge:lrytas:lrytas:39048482]][[ge:lrytas:lrytas:39046930]][[ge:lrytas:lrytas:39233317]]

– Vilniaus Maironio progimnazijoje dirbate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Kodėl pasirinkote būtent šį dalyką, o ne, tarkime, kūno kultūrą?

– Vilniaus universitete esu baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Mane mokė tokie šviesuliai kaip Zigmas Zinkevičius, Viktorija Daujotytė, Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis, Albertas Rosinas, Albinas Jovaišas, Donatas Sauka, Saulius Žukas. Kūno kultūros mokytoju turbūt negalėčiau dirbti, nes neturiu šios specialybės diplomo. Be to, reikėtų numesti bent 30 kilogramų. (Juokiasi.) Moksleiviai per fizinio lavinimo pamokas, ko gero, nelabai klausytų tokio „pavalgiusio“ mokytojo kaip aš.

– Kas lengviau – įvertinti krepšininkų žaidimą ar moksleivių rezultatus?

– Sunku pasakyti, nes ką tik pradėjau darbą mokykloje. Turbūt bus sunkiau vertinti mokinių rezultatus. Tiesa, atliekant rašto darbus yra oficialios vertinimo taisyklės.

[[ge:lrytas:lrytas:39387052]]

– Kokie jūsų paties prisiminimai apie mokyklą ir lietuvių kalbos mokytojus?

– Prisiminimai patys geriausi. Panevėžyje baigiau vidurinę mokyklą, kurioje lietuvių kalba ir literatūra buvo mokoma sustiprintai. Visos lituanistės buvo labai reiklios. Iš pradžių buvau tvirtai nusprendęs po mokyklos stoti į tuometį Kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas) arba Vilniaus pedagoginį institutą (dabar VDU Švietimo akademija) ir studijuoti kūno kultūrą. Tada žaidžiau Panevėžio moksleivių krepšinio rinktinėje ir be šios sporto šakos mažai kas rūpėjo, nors mokiausi gerai. Tačiau lietuvių kalbos mokytojos pakeitė mano mąstyseną.

– Gal turėjote įkvėpimo šaltinį?

– Didžiausią įtaką mokykloje man padarė lituanistė, tuometė mūsų klasės auklėtoja Irena Skurdenienė. Vėliau tapo docente, humanitarinių mokslų daktare ir perėjo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą. Ji yra velniškai išsilavinusi, be galo kūrybinga ir kartu labai griežta. Ši mokytoja kartais net palikdavo po pamokų tuos moksleivius, kurie kruopščiai neatlikdavo namų darbų.

[[ge:lrytas:lrytas:39387045]]

– Papasakokite apie mokslo metų pradžią ir pasiruošimą.

– Jau vasarą ruošiausi mokslo metams. Buvau pasiėmęs 6 klasės lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, juos nagrinėjau. Maironio progimnazijoje darbuosiuosi visu etatu, turėsiu tris šeštokų klases. Labai pagelbėjo ir toliau padeda žmona Lina, kuri irgi dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Noriu padėkoti sutuoktinei už kantrybę – nuo mano klausimų gausos jai galva ištinsta. (Šypsosi.)

– Ar tai atima daug laiko?

– Labai daug. Susitaikiau su mintimi, kad keletą mėnesių bus labai sunku. Na, bet kam lengva šiais laikais. (Juokiasi.) Prieš tai mokytoju esu padirbėjęs gal tris savaites, kai maždaug prieš 30 metų atlikau praktiką tuometėje S.Nėries mokykloje Vilniuje (dabartinėje Vyčio gimnazijoje).

[[ge:lrytas:lrytas:39387044]]

– Kiek pamokų per savaitę vesite, kurioms klasėms dėstysite?

– Per savaitę turėsiu apie 20 pamokų. Kad būtų lengviau įsivažiuoti, nuostabi progimnazijos direktorė Lina Tamulytė geranoriškai man pasiūlė iš pradžių mokyti tik šeštokus.

– Kokios jūsų nuotaikos, ar jaučiate jaudulį prieš pamokas?

– Neslėpsiu, šiek tiek jaudulio yra. Televizijoje komentuodamas svarbias rungtynes, kai jas žiūrėdavo šimtai tūkstančių žmonių, pastaruosius keletą metų visiškai nejausdavau jokios įtampos. O dabar kinkos šiek tiek dreba. (Šypsosi.)

[[ge:lrytas:lrytas:39387057]]

– Kaip į jūsų sprendimą sureagavo krepšinio bendruomenė, draugai, šeima?

– Didelė dauguma buvo „apakę“. Kai kurie manė, kad aš juokauju. Beveik niekas iš draugų nesitikėjo tokio akibrokšto. Ir šeimos nariai – žmona, vaikai, taip pat tėvai buvo apstulbę. Na, reikia kartais gyvenime žmonėms pateikti staigmenų.

– Ar mokytojo atlyginimas išties toks kuklus, kaip visi įsivaizduoja?

– Tikrai kuklus. Mokytojų algos yra viešos. Pradedantis mokytojas gauna vos šiek tiek daugiau nei tūkstantį eurų į rankas. Vilniaus savivaldybė pradedantiems pedagogams moka papildomai 200 eurų vienus metus. Paskui ta suma nusibraukia.

[[ge:lrytas:lrytas:39387059]]

Valytojos, kambarių tvarkytojos viešbučiuose uždirba panašiai. O, tarkim, šiukšlių išvežėjai gauna gerokai daugiau nei pradedantys mokytojai. Tai visiškas absurdas, tai itin trumparegiška valdžios politika.

Manau, mokytojo profesija yra vienas svarbiausių, jei ne pati svarbiausia. Juk pedagogas ugdo, lavina jauną žmogų.

Nemažai mokytojų, kad užsidirbtų daugiau, griebiasi įvairios papildomos veiklos, dėl to pervargsta, tampa nervingi.

– Ar ilgai save matote šioje profesijoje, ar tai labiau nuotykis, nauja patirtis gyvenime?

– Sunku pasakyti. Pagyvensim – pamatysim. Lengva tikrai nebus. Reikės išmokti būti griežtesniam ir piktesniam, kad moksleiviai neužliptų ant galvos. Kita vertus, negalima perlenkti lazdos, reikia aukso vidurio – ir lazdos, ir meduolio. Jei paskelbsi paaugliui karą, iš anksto aišku, kad jį pralaimėsi.

Krepšinio aikštelę į mokyklą iškeitęs Vaidas Čeponis – atvirai: „Bus labai sunku“