Šiandien Inga Ruginienė (44 m.) – Lietuvos Respublikos 20-osios Vyriausybės premjerė. Į savo kabinetą ji įžengė pasitikinčiai, įveikusi ministrų kabineto formavimo periodą, kurį pati yra pavadinusi „siaubingu“.

Kokią premjerę mes matėme tuos kelis mėnesius, kol vyko Vyriausybės ir koalicijos formavimo batalijos?

Matėme moterį, kurios ginklas buvo šypsena, atvirumas ir... ramybė. Sugebančią žiūrėti pašnekovui į akis ir su šypsena pasakyti „ne“. Atrodo, kad ji tikėjo ir tebetiki savo žodžiais, kuriuos atvirai išsakė daugybėje interviu ir pokalbių, o tai politikoje yra itin reta savybė. Jos charizma buvo moteriškumas, o išsakomi teiginiai, atrodytų, be nepasitikėjimo ar baimės šešėlio.

Ne vienam, premjerę stebėjusiam pereinamuoju laikotarpiu, ji atrodė „per daug paprasta“. Ir tai tiesa. I.Ruginienė ir atėjusi į valdžią nepamiršta, kad gyvenimas yra ne tik posėdžių protokolai, bet ir paprastas kasdienybės triukšmas.

[[ge:lrytas:lrytas:39834011]][[ge:lrytas:lrytas:39841735]][[ge:lrytas:lrytas:39846174]]

Ar tikrai tokia taktika pasiteisins politinėje virtuvėje, į kurią ji įžengia neva neturėdama politinės patirties, parodys ateitis. Ir ar mes trejus metus turėsime vis dar besišypsančią premjerę?

Greitomis nusimestas stilingas paltukas, sodriai mėlyna suknelė, turbūt ne pirmas puodelis kavos ir pasisveikinimo šypseną greitai pakeitęs susikaupęs žvilgsnis – tokią premjerę pamačiau paspausdama diktofono mygtuką.

– Kaip jaučiatės, kai ką tik atsidūrėte aklavietėje, o Vyriausybės krizė nesibaigia ir pasitraukus kultūros ministrui Ignotui Adomavičiui?

– Kiekvienas tokio pobūdžio sprendimas nėra lengvas, juolab kad tik prieš kiek daugiau nei savaitę visos sudėties Vyriausybė pradėjo darbą. Vis dėlto kai kurie sprendimai neišvengiami.

[[ge:lrytas:lrytas:39831081]]

Buvęs ministras, su kuriuo turėjau pokalbį dar prieš teikdama jo kandidatūrą prezidentui, paliko gerą įspūdį, todėl nesitikėjau, kad įvyks tokie dalykai, kokie nutiko praėjusios savaitės antroje pusėje. Galiausiai ministras atsistatydino, šiuo metu pareigas eina laikinoji ministrė, o geriausio kandidato paieškos tęsiasi.

– Premjere, turbūt ateidama į šį postą mąstėte ne tik apie būsimus darbus, bet ir turėjote įsivaizdavimą, kaip turėtų elgtis premjerė? Dažnai šypsodamasi ir net kartais moteriškai paflirtuodama su partijos kolegomis atrodote lyg moteris, ketinanti ministrų kabinetą valdyti ranka, apmauta aksomine pirštinaite. Bet gal šypsena yra gynybinis barjeras, už kurio slepiasi kai kam ir netikėta stiprybė?

– Premjeras, manau, gali būti šiltas, jautrus žmogus. Nėra tokios taisyklės, kad būdamas aukštame poste turi būti niūrus, atsiriboti nuo žmonių, bijoti sustoti su jais pasišnekėti.

Bet premjero pozicija turi ir kitą pusę. Gana skaudžią ir sunkią. Kai pats sau imi nebepriklausyti. Žmogus, kuris dirba kasdieninį darbą, yra laisviausias. Kai imi kilti karjeros laiptais, vis mažiau turi tos laisvės. Šią savo, kaip premjerės, būseną aš ypač stipriai jaučiu.

Laisvo laiko, privatumo jau nebėra. Nevengiu susitikimų, viešumos, dažnai būnu tarp žmonių. Artimą ryšį, bendrystę, tarimąsi, pagarbą oponentams – visa tai, kas man buvo svarbu ir nebūnant premjere, manau, išsaugosiu ir savo poste.

Bet patiriu ir naują realybę – kai žmonės be perstojo mane fotografuoja. Nevengiu to, nesislapstau – suprantu tokį susidomėjimą. Kartais už nugaros išgirstu apgailestavimą: „Oi, nespėjau nufotografuoti...“ Nesididžiuoju – atsisuku ir pasakau: „Prašau.“

– Dažniausiai jus matome susitikimuose, darbinėje aplinkoje, televizijos forumuose. Papasakokite, ar pareigos labai pakeitė jūsų kasdienį gyvenimą? Ką veikiate laisvomis dienomis, jei jų dar turite?

– Kaip žinote, su šeima persikėlėme iš namų Grigiškėse į premjero rezidenciją Turniškėse, kad palengvintume apsaugos pareigūnų darbą. Bet laisvu laiku nuvažiuoju ir į savo tikruosius namus, aplankau tėvus, vyro tėtį, aptariame ir buitines problemas, ir aktualijas. Reikia ir jiems nuotaiką praskaidrinti.

[[ge:lrytas:lrytas:39849356]]

– Išgyvena jūsų artimieji dėl to, į kokį sūkurį jus įsuko politika?

– Taip, ypač mama. Juk žiūri televiziją, skaito. Raminu juos – nežiūrėkit, neskaitykit. Bet... Atsiranda įvairių buitinių reikalų, jie niekur nedingo. Vieną sekmadienį su vyru ir sūnumi nuvažiavome į „Ikea“ kai kurių daiktų, kurių pritrūkome rezidencijoje. Su visa apsaugos palyda... Ir maisto reikia nusipirkti visai savaitei. Štai ir naujas pokytis – internetu pirkti nebegaliu, yra manoma, kad gauti siuntinius nesaugu. Jeigu kas nors sugalvoja atsiųsti net gėlių ar saldainių – viskas yra patikrinama. Tad turiu pati važiuoti į parduotuvę. Esu ir žmona, ir mama, buitis niekur nedingo. Nors vyras labai padeda, suprantate, kad ne viską gali moteriai išrinkti. Tad dabar apsipirkinėju lydima apsaugos darbuotojų.

Stengiuosi pirkti greitai, nežioplinėti, iš anksto susidarau prekių sąrašą. Tikrai žmonių dėmesys labai didelis, ir man nuo to truputį sunku.

O sekmadienio popietes, jei jos laisvesnės, kaip ir anksčiau, skiriu mintims susidėlioti, kitos dienos planams. Ne paslaptis, kad aš labai mėgstu gaminti maistą, tad paruošiu šeimai, kad užtektų savaitės pradžiai.

– Kadaise, darydama interviu su buvusia Suomijos prezidente Tarja Halonen, paklausiau, kam tokioje ramioje šalyje jai reikalingi apsauginiai? „Kad paneštų mano rankinuką“, – atsakė. Dabar jūsų rankines ir paltus, matome, nešioja apsaugos vyrai. Pripratote prie tokios privilegijos?

– Dar nelabai. Nors jaučiuosi jau geriau negu pirmąją dieną. Iškart, tapus laikinąja premjere po balsavimo Seime, prie manęs prisistatė vadovybės apsaugos pareigūnė ir aš ją nuoširdžiai užjaučiau. Nes jai buvo turbūt gana sunki diena. Aš kaip tas viščiukas puldinėjau tai šen, tai ten, o jai reikėjo tiek daug įdėti pastangų, kad spėtų paskui mane.

Dabar aš jau išmokau vaikščioti, kai paskui seka ir apsaugos pareigūnai. Paprastai einu labai greitai, bet atgal nesidairau, žinau, kad jie kažkur už nugaros. Mūsų apsaugos pareigūnai yra aukščiausio lygio profesionalai. Ir tai ne vien apsauga. Būna ir tamsių valandų, kai atrodo, kad viskas blogai. Jie tai pastebi ir labai diskretiškai pakelia nuotaiką, pajuokauja. Mes pasijuokiame mašinoje, ir pajuntu, kad vėl šypsausi.

– Ar jau buvo tokių nutikimų, kai jums tikrai prireikė apsaugos?

[[ge:lrytas:lrytas:39849357]]

– Taip, per šį laiką buvo net keletas tokių atvejų. Anksčiau aš pati pagalvodavau – kam tie apsauginiai? Bet gyvenime visko nutinka. Yra įvairių žmonių ir nebūtinai aš jiems patinku. Ir kai pamačiau, kaip apsaugos žmonės profesionaliai dirba... Jie gali net rizikuoti savo gyvybe, kad apsaugotų saugomą asmenį.

– Vasara prabėgo, bet atostogų ir neturėjote?

– Tradiciškai vyras mane pailsėti išveža toliau iš Lietuvos, nes Lietuvoje sunkoka pailsėti dėl didelio dėmesio. Mėgstame paprastai, spartietiškai keliauti. Liepos pradžioje turėjau atostogų, keliavome iki Kroatijos ir atgal. Beveik neėmiau telefono į rankas, tai pailsėjau. Labai mėgstame keliauti po Lietuvą, o dabar teks keliauti kaip premjerei ir darbo reikalais.

– Įdomu, kad dabar ir tarp Seimo vicepirmininkų, ir ministrų daug moterų. Sunkiausi barai – krašto apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, teisingumo, socialinės apsaugos – patikėti moterims. Taip nutiko netyčia ar tokia buvo gal net slapta jūsų nuostata?

– Taip, moterų ministrių padaugėjo, ir tuo didžiuojuosi. Aš labai palaikau moteris.

– Gal yra ir kita medalio pusė? Niekas nepaneigs, kad graži moteris, šiuo atveju – graži jauna premjerė, visada lengviau sutars su kolegomis vyrais nei su moterimis. Bet, nori nenori, atsiranda tarp kolegių kad ir lašelis pavydo kitai – gal sėkmės, gal išvaizdos, gal karjeros, gal komplimentų, dėmesio. Kaip manote, jūs to nepajusite?

– Pavydo gali atsirasti ir iš vyrų politikų. Norėčiau, kad kuo daugiau moterų atsirastų vadovų postuose. Nes moterys turi ypatingų savybių, kurių neįžvelgia mūsų visuomenė ir tie patys vyrai. Nes tam tikrose krizinėse situacijose moterys tampa kertinėmis figūromis.

Kartu norėčiau auginti ir solidarumą tarp moterų. Nes vyrai labai solidarūs, o mums to pritrūksta. Jei mes viena kitą palaikytume, dar daugiau nuveiktume.

[[ge:lrytas:lrytas:39849354]]

Ir mano pavyzdys rodo – nesvarbu, kad trys aukštieji išsilavinimai, bet per mažai, per greitai, ir kalba paviršutiniškai, ir suknelė ne ta. Jau ją tuoj suvalgys, sukramtys, ir ką ji išmano, nes „boba“.

Palyginu vyrus politikus – ir kostiumas susiglamžęs, ir tie argumentai nelabai gilūs, bet vyras pasakė! Tad politikoje, anot kai kurių „ekspertų“ ir senų įsitikinimų, turi būti arba suvyriškėjusi moteris, arba vyras.

– Bet karjeros moteris ir karjeros vyras iki šiol yra skirtingos figūros. Nes moteris dėl savo karjeros ambicijų, nori nenori, aukoja ir laiką, kurį skirtų šeimai, vaikams, namams. Ir tai yra moters ambicijų kaina. Sutinkate?

– Tikrai taip. Turbūt kiekviena moteris išgyvena tokį momentą, kai pasijunta esanti nelaisva pasirinkti. Esanti kalta dėl savo pasirinkimų.

Nes nuo jaunystės moteris, kuri norėtų siekti karjeros, patiria spaudimą – gimdyk, gimdyk! Neva moterys kaltos dėl blogėjančios demografinės padėties, nes jos negimdo! Tokia ant jų pečių užmesta kaltė yra nelengva psichologinė našta.

Mes, moterys, norime vaikų. Esu laiminga, turiu du vaikus, 21 ir 15 metų, ir tai yra stebuklas, įvykęs mano gyvenime.

Didžiulė dovana moteriai yra atvesti į pasaulį naują gyvybę.

Bet paauginusi kūdikį ji nori tęsti savo darbus, tobulėti, siekti gal ir karjeros. Ir patiria diskriminaciją. Vaikas per mažas, sirgs. Kodėl naudojiesi mamadieniais? Trumpesne darbo savaite? Išeini namo po pietų, nes paskambino iš darželio, vaikutis susirgo. Skambina tau, ne tėveliui. Ir nuolat girdi darbdavių nepasitenkinimą, lyg kaltinimus, kad esi mama. Gal tiesiogiai neišsakomus, bet tokią atmosferą jaučia ne viena moteris.

[[ge:lrytas:lrytas:39849355]]

Man šlykščiausia, kodėl darbdaviai bando įteigti, kad vaikas yra trukdys? Gal kuri nors moteris ir palūžta, ima taip galvoti. Su kokia nuotaika ji gali tobulėti, siekti karjeros?

Gimdyti antrą vaiką? Ačiū, nereikia!

Tobulinimasis užsienyje? Tu juk augini kūdikį, siųsime kitą kolegą.

Esi atsilikusi nuo naujovių, pasaulis, darbo rinka sparčiai keičiasi. Nori užimti vadovaujančią poziciją – per silpna, per mažai išsilavinusi, dar patupėk savo vietoje. Kaip sekretorė, kavos išvirti, kompiuteriu pabarškinti – taip, tinki. Bet vadovė? Na... Nors turime labiau nei vyrai išsilavinusių jaunų moterų, baigusių oksfordus... Aišku, gal šiek tiek sutirštinu, bet tikrai ne viena moteris tai yra išgyvenusi. Tad dėl demografinės situacijos visi turime prisiimti kaltę.

– Truputį, premjere, paprieštarausiu dėl tos prastėjančios demografinės padėties. Ne paslaptis, kad vaikų nenori turėti ir jaunos pasiturinčios poros, nes vaikai, kaip sakėte, yra kažkoks trukdys. Yra „fain“ keliauti po pasaulį, dalyvauti vakarėliuose. Aišku, ir tobulintis. Karjera tampa svarbiau, todėl geriau tada įsigyti šuniuką. Be to, gyvename nesusituokę, kas ten žino, kada partneris pasikeis. Toks yra pačių jaunų žmonių sprendimas. Juk daugiausia vaikų gimsta ne aukšto gyvenimo lygio šalyse, o skurdžiose. Nors ir Lietuvoje neretai jaunos šeimos turi po tris vaikus – nusprendžia pristabdyti karjerą ar nestatyti didžiulio namo, bet užauginti gerus žmones.

– Sutinku. Manęs dabar dažnai klausia – kaip jūs, premjere, spręsite demografinę krizę? Nėra tokios formulės. Nėra vienos priežasties. Pradedant tuo, ką jau išsakiau, prisimenant, kokia geopolitinė padėtis.

Nepamirškime, kad ir karo metu gimsta daug vaikų, nes atsiranda išgyvenamumo instinktas. Ir pokario vaikų bumas. O kuo geriau gyveni, kuo daugiau pinigų, kurie suteikia laisvės, turi, tuo mažiau nori tos atsakomybės.

– Jūs pati sukūrėte šeimą ir gimdėte būdama jauna?

[[ge:lrytas:lrytas:39849352]]

– Taip. Mano abu vaikai gimė nelengvu šeimai metu. Dukra, kuriai dabar 21 metai, gimė, kai dar studijavau, niekur nedirbau. Vyras išlaikė mus visus. Bet jo brandos kelias buvo kitoks nei mano. Būdamas 18-os metų jis pradėjo studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete ir dirbti spaustuvėje prie staklių. Nuo spaustuvės dažų pajuodusios rankos nenusiplaudavo. Visko užteko, išgyvenome. Jo profesinė karjera niekada nebuvo nutrūkusi.

O aš dukart pradėjau viską nuo nulio. Taip, vyro gyvenimas keitėsi, augo vaikai, didėjo atsakomybė. Bet jis nuolat dirbo.

– Šeima yra tai, apie ką mažiausiai norėtų atvirauti valstybės vadovai. Bet visiems įdomu – koks tas jaunos premjerės sutuoktinis?

– Nieko neslepiu. Mes susituokę jau 23 metus. Susipažinome toje pačioje Grigiškių vidurinėje mokykloje, Vismantas buvo trejais metais vyresnis. Galima sakyti, tai buvo pirmoji meilė. Susituokėme jauni. Ištekėjau 21 metų, 22-ejų pagimdžiau dukrą.

Iškart po vestuvių apsigyvenome pas Vismanto tėvus Grigiškėse, kur ir gyvenome iki šiol. Turiu nepaprastai gerą vyrą. Jei ne jis, niekada nebūčiau tapusi premjere. Visą gyvenimą jis mane palaikė, rėmė, prisiimdavo šeimoje darbus, kuriuos tradiciškai atlieka moterys.

– Taip ir gyvenate be jokių audrų? Kaip pasakytų skaitytojai – neįdomiai. O gal vis dėlto ir pasibarate? Dėl ko dažniausiai?

– Nelabai baramės. Gal dėl buitinių dalykų. Mes nesibarame, o pasiginčijame. Profsąjungų konfederacijoje kolegos juokdavosi – vyras darbdavys, o aš – profsąjungietė. Kaip jūs ir sugyvenate?

– Ar vyras tikrai neatkalbinėjo jūsų užimti premjero postą?

[[ge:lrytas:lrytas:39849351]]

– Atkalbinėjo. Kategoriškai jis niekada neatkalbinėja, bet klausė, ar man tikrai to reikia? Pagalvok du kartus – patarinėjo. Turėjome laiko tai aptarti, ne per vieną dieną nusprendėme. Mes kartu priėmėme tą sprendimą, tuo aš labai didžiuojuosi. Tikrai nebūčiau ėjusi į politiką, jei šeima nebūtų palaikiusi.

Buvo toks momentas, kai parvažiuoju namo ir sakau vyrui: „Kaip gerai, Mindaugas Sinkevičius bus premjeras!“ Kitą dieną M.Sinkevičius atsisako, viskas keičiasi. Bet tada lyg gelbėtojas iš dangaus nusileidžia Eugenijus Sabutis.

Grįžtu namo, vyrui vėl sakau: „Viskas vėl gerai, Sabutis bus premjeras, mums niekas nesikeis!“Bet, užuot pasidžiaugęs, Vismantas netikėtai paklausė: „O kodėl taip džiaugiesi?“ Neva mes jau buvome ir purvais apipilti, ir išbridę iš jų, o dabar nieko neįvyks?!

Tik tada, kai visiškai užsitikrinau šeimos paramą, sutikau.

– Jūsų dienos, bent iki šiol, buvo labai nelengvos, nelengvi bus ir metai. Kai grįžtate namo išvargusi, patyrusi tiek daug dėmesio, nebūtinai ir malonaus, daug emocijų, užsidarote, užsisklendžiate savyje ar kalbatės?

– Taip, kalbamės. Namie tikrai pasisemiu stiprybės.

– Lietuvoje tai nauja: premjerė – jauna, graži moteris. Yra ką apkalbėti... Šįryt ilgai stovėjote prie savo drabužių spintos?

– Ne. Dabar spintoje įsivedžiau sistemą. Pasiruošiu visas sukneles, kurių gali rytdienai prireikti, nelygu, koks bus oras, kokie susitikimai laukia.

[[ge:lrytas:lrytas:39849350]]

– Jūsų suknelės jau garsiai aptarinėjamos, tapo lyg ir neatskiriama jūsų asmenybės dalimi. Kiek jų turite?

– Iš savo tikrųjų namų į Turniškes parsivežiau gal dvidešimt. Kitas palikau, gal ir nebepritiktų jų vilkėti.

Bet tikrai noriu, kaip ir kiekviena moteris, ko nors naujo, tad greitu laiku atsiras ir naujų suknelių.

– Smagu, kad bus ką aptarinėti ir be premjerės darbo...

– Bus. Bet esu moteris, kuri nebijo vilkėti tą patį rūbą daug kartų, jeigu jis man mielas.

– Prisimenant buvusias valstybės vadoves ir jų aprangą, nesunku pastebėti, kad laužote tą stereotipą, ką turėtų vilkėti premjerė. Lyg ir privalomą dalykinį kostiumą. Turite savo stilių ir nesirengiate jo labai keisti?

– Turiu. Vieną kitą kelnių kostiumėlį, matyt, pasisiūsiu. Jau mane įkalbėjo. Bandau rasti ir specialistę konsultantę. Bet mano širdžiai lieka mielos suknelės.

Mano stilius yra toks – turiu galvoti apie darbą, o ne apie tai, ką vilkiu. Nemėgstu marškinėlių ir niekas neįkalbės manęs jų vilkėti po švarku. Ir švarkas nėra mano labai mėgstamas rūbas, bet vieną kitą įsigysiu.

[[ge:lrytas:lrytas:39849347]]

– Na, tų švarkų turėjome pakankamai... Į politinį gyvenimą tikrai įnešėte spalvų, jis nebėra toks pilkas ir nuobodus. Kažkiek jūs primenate 2019–2023 metais buvusią Suomijos ministrę pirmininkę Sanną Marin, kuri buvo jauniausia premjerė pasaulyje – ja tapo 33 metų. Iki tol nuobodoka Suomijos žiniasklaida tiesiog springo odinius rūbus vilkinčios ir vakarėliuose siautusios premjerės nuotraukomis. Ir tai nesutrukdė jai 4 metus vadovauti vyriausybei. Ją palaikė net Hillary Clinton, paviešinusi savo skandalingų nuotraukų.

– Ačiū, kad priminėte! Man labai patinka Catherine Middleton stilius. Taip, ji kartais mūvi kelnes, avi sportbatukus. Bet dažniausiai puošiasi suknelėmis.

Aš esu trečia premjerė moteris Lietuvoje. Turėjome Kazimierą Prunskienę, Ingridą Šimonytę, dar buvo laikinoji premjerė Irena Degutienė. Visuomenė jau buvo apsipratusi su premjerių įvaizdžiu. Dėl to gal aš ir „iškrintu“ iš to premjerių aprangos stiliaus konteksto. Na, kitai premjerei po manęs jau bus lengviau, – nusijuokė I.Ruginienė.

– Ar jau gaunate meilės laiškų?

– Taip, aš jų visada gaudavau, dar nuo profsąjungų laikų, ir dabar gaunu. Nekreipiu dėmesio. Mano vyras žino ir supranta tą žinomumo kainą.

Po to, kai visoje Lietuvoje pagarsėjo neva mano ir Lauryno Kasčiūno bučinys, visko gali nutikti. Papriekaištavau jį sutikusi: „Žinai, Laurynai, juk tu mane išdavei.“ „Kaip, su kuo?“ – nustebo. „Nagi su finansų ministru Kristupu Vaitiekūnu, taip meiliai į jį žvilgčiojai, kai jis atėjo pas jus į frakciją“, – informavau. Gerai, kai kolegos supranta pajuokavimus, o šie kartais padeda ir susilpninti įtampą, – linksmai pasakojo premjerė.

– Esate užsiminusi, kad jums širdžiai mielas poilsis yra tapyti. Ką tapote šiuo metu, nors sunku patikėti, kad tam randate laiko?

– Mano mėgstama technika yra batika. Esu turėjusi suknelių, ištapytų batikos technika. Bet batikai reikia laiko. Tad pastaruoju metu lieju akvareles.

[[ge:lrytas:lrytas:39849349]]

Ypač mėgstu gamtą, medžius, gėles. Turiu nuliejusi akvarele daug mažų paveiksliukų. Visada namuose turiu žydinčių gėlių, jų primerkta visuose kambariuose. Jos man suteikia ramybę, gerą nuotaiką. Ir gėlės man turi būti ryškių spalvų. Keičiu jas pagal metų laikus.

Pavasarį namai pražysta būtinai geltonos, saulės spalvos, gėlėmis, Velykos artėja. Namų kieme gėles visada keisdavau. Nuo pavasarinių, ankstyvųjų, iki rudeninių.

O kai artėja Kalėdos, mano kiemas būna išpuoštas.

– Iš savo tikrųjų namų, kaip juos vadinate, persikėlėte į rezidenciją Turniškėse. Daug ką čia jau spėjote pakeisti?

– Jokių remontų nedariau. Bet prisivežiau iš namų visokių interjero detalių, prisodinau gėlių, tarp jų viržių. Nes pirmą dieną buvo kažkaip šalta, nejauku.

Dabar juos šildau, kad šeimai būtų jauku gyventi. Jau ruošiu Vyriausybės kanceliariją, kad norėsiu Turniškių namo kieme per Kalėdas išpuoštų eglių.

Namie neturėjau galimybės pasistatyti 2 metrų eglės, o čia galėsiu. Šventė turi būti šventė, suteikti džiaugsmo, geros nuotaikos ne tik man pačiai, bet ir aplinkiniams. Tiek daug tų niūrių dienų Lietuvoje, tad švenčių kiekvieno žmogaus gyvenime turėtų būti kuo daugiau.

Inga Ruginienė prabilo apie gaunamus meilės laiškus ir sunkų etapą šeimai: „Aš dukart pradėjau viską nuo nulio“ (6)