Nuotakos suknelė paryškina ne tik jaunosios grožį, bet ir šventinės dienos jausmus, kurie tądien kalba apie meilę, švelnumą, drąsą ir pasitikėjimą savimi. Dvidešimt vienerius metus proginių suknelių kūrybai atsidavęs „Vamp“ mados namų įkūrėjas Arvydas Videika, be jau įprastų baltų atspalvių, trečią sezoną kolekciją pildo ir spalvotais suknelių modeliais: štai, kad ir jaunavedžių mamoms. Ir jeigu galvojate, jog tai – pastelinių spalvų gipiūriniai kostiumėliai – klystate. „Kuriame modernius, laikmetį atspindinčius modelius, pasiūtus iš aukščiausios kokybės itališko šilko. Mūsų mados namų „arkliukas“ – korsetai, kurie siuvami iš daugiau nei šimto detalių, o tai jau galima pavadinti inžineriniu stebuklu. Krūtinė pakeliama ir suformuojama pagal pageidavimą: esant poreikiui ne tik padidinama, bet ir subtiliai sumažinama, paslepiama. Visą šventės laiką, kad ir kiek ji besitęstų, korsetas išlaiko savo formą, o liemuo atrodo nepriekaištingai“, – pastebi drabužių kūrėjas, kurio suknelėmis puošiasi raudonojo kilimo svečiai ir eterio žvaigždės.
Nėrinių ir šilko sintezė
Naujausia suknelių kolekcija išsiskiria audinių deriniais ir naujų kirpimų paieškomis. Spalvinė gama – nuo pieno baltumo iki subtilių aukso atspalvių. Natūralus šilkas audžiamas specialiai šiems mados namams seniausiuose Italijos fabrikuose: architektūrinėmis savybėmis pasižyminti šilko organza, šilko satinas, duchesse kietasis šilkas, šilko gizė ir nuotakų iki šiol mėgstamas mikado šilkas.
Pagrindinis sezono akcentas – nėriniai: geometrinių formų, gėlių raštų. „Rankų darbo čia – itin daug. Nuo atskirų audinio detalių dubliavimo, siekiant sukurti neatkartojamą vaizdą, iki floros detalių ir drapiruočių formavimo tiesiog ant manekeno,“ – priduria.
Dalis kolekcijos modelių išsiskiria multifunkciniais elementais, nuimamais sluoksniais, keičiamomis apdaro detalėmis: „Tai gali būti ilgos arba trumpos rankovės, paslaptingumo ir subtilumo vestuvių ceremonijai suteikiančios pelerinos. Nusegami didžiuliai sijonai, leidžiantys kurti du skirtingus įvaizdžius: didingą per ceremoniją, ir modernų vakarėlio metu.“
Neišeina iš mados
Daugiau nei pusę kolekcijos sudaro vienetiniai, netiražuojami modeliai, todėl nuotakos gali būti visiškai ramios, jog antros tokios pačios suknelės niekur nebepamatys. A.Videika daugybę metų kaskart sau kelia iššūkį, kad naujoji kolekcija būtų tąsa ankstesnės, išlaikant tą patį kokybės lygmenį, bet būtų pasiūta iš išskirtinių audinių.
„Žodžio „minimalizmas“ mano estetikos suvokime nėra, tačiau žodžiai „modernu“ ir „efektyvu“ dažnai vartojami, kai kalba pakrypsta apie suknelių siluetus, audinius, dekorą. Klasikos elementai visada išlieka, nes jie niekada neišeina iš mados, o tai galiu tik patvirtinti po dvidešimt vienerių metų šioje srityje. Man svarbu, kad kūrinys po penkerių ar dešimties metų neatrodytų juokingai, kad tai būtų suknelė, kuri puošia, pabrėžia grožį, leidžia nuotakai būti gražiausia savo pačios versija, nes mūsų mados namų esminis DNR – ir yra grožis.
Ne vienadienės tendencijos ar mados diktuojami siluetai, o subtilus, laikui nepavaldus grožis. Pompastikos taip pat neatsisakome, o ją inspiruoja nuotakų pasirenkamos vestuvių vietos: Komo ežero pakrantės, Toskanos pilys, Prancūzijos Žydrojo kranto vilos ar nuostabi Maljorkos paplūdimių gamta.“
Išskirtiniai pageidavimai
Nors pasaulinės vestuvių suknelių tendencijos išties egzistuoja, šitaip veikdamos ir lietuvių nuotakų pasirinkimą, kūrėjas pastebi, jog tautietės nemėgsta pernelyg atvirų ar perregimų suknelių.
„Nėra ir taip, kad renkasi tik santūrią klasiką, bet dažnai ieško ir kažko įdomesnio: netikėto kirpimo, audinio ar dekoro detalės. Nekalbu už visas nuotakas, bet mano kūrybos gerbėjos renkasi modernios klasikos estetiką. Jeigu suknelė pūsta – tai su skeltuku, jeigu siluetinė – su įdomiomis geometrinėmis detalėmis. Kartais nustebina pasirenkamas šleifo ilgis, siekiantis net penkis metrus. Tokio ilgio šleifas pasakiškai atrodo nuotakai žengiant rūmų sodo laiptais, o kai suknelė dar spindi nuo dvylikos tūkstančių audinį puošiančių kristalų…“
Kūrėjas prisimena, jog pasitaikė ir tokio modelio suknelė, kuri dėl savo dydžio ir sluoksnių buvo išskaidyta į tris dalis – kiekviena atskirai siuvinėta, standinta, o vėliau sujungta į visumą.
„Kartais apdaro siuvimui panaudojama ir penkiasdešimt penki metrai audinio, iš kurio formuojamas atsegamas sijonas su kaspinais, ir visi kiti dramatiški įvaizdžio elementai: šimtais krintančių žiedlapių nusėtas nuotakos sijonas, kuris papūtus lengvam vėjeliui, regis, ims byrėti sakurų žiedais. Mėgstu pildyti nuotakų svajones, kurias jos nešiojasi nuo vaikystės, ir šitaip vestuviniam įvaizdžiui suteikti unikalumo, rafinuotumo ir prabangos atspalvį“.