Ketvirtadienį panėręs po Trakų Galvės ežero ledu žuvo gydytojas osteopatas, sveikatingumo specialistas ir buvęs kovos menų meistras 36-erių Adomas Miklys.

Kol Lietuva gedi žiemą nardžiusio ir nelaimingo atsitikimo metu žuvusio vyro, naujienų portalas Lrytas kviečia iš arčiau su juo susipažinti.

Prieš daugiau nei dešimtmetį tuomet 25-erių niatnamo kovos menų žinovas juokėsi ir sakė, kad žmonės džiaugiasi atradę raktą į sėkmę, o jis rado visraktį.

Tuomet Londone gyvenimą kūręs vyras turėjo tiek daug ir tokios sėkmingos veiklos, kad jam nepritarti buvo tiesiog neteisinga, rašė „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

[[ge:lrytas:lrytas:40960485]]

Jis buvo vietnamietiškosios Rytų dvikovos niatnamo instruktorius, socialinis darbuotojas, mokytojas. Dar Adomas – verslininkas, mat pokalbio 2014 m. metu, prieš trejus metus su bičiuliu Andriumi Danilovu jis buvo atidaręs pirmą ir kol kas vienintelę niatnamo dvikovos mokyklą Didžiojoje Britanijoje.

Kviečiame daugiau sužinoti apie spalvingą A. Miklio gyvenimą, kuris spėjo pažinti net Holivudo spindesį ir Dalai Lamos gerumą.

[[ge:lrytas:lrytas:40965732]][[ge:lrytas:lrytas:40985594]][[ge:lrytas:lrytas:40976169]]

Bandant suskaičiuoti viską, kuo A.Miklys užsiima, galima ir sutrikti, nes anksčiau jis dar dirbo aktoriumi, kaskadininku ir cirko artistu. Pats Adomas teigia, kad pagrindinė jo veikla ir apskritai gyvenimo kelias – niatnamo kovos menas.

„Kovos menai pakeitė mano gyvenimą. Noriu tą patį suteikti ir savo mokiniams“, – nuoširdžiai pasakė Adomas.

Vėliau, rutuliojantis pokalbiui prie puodelio arbatos, tapo aišku, ką A.Miklys turėjo galvoje. Jei ne kovos menų išmanymas, jis niekada nebūtų susipažinęs su Holivudo garsenybėmis, paryčiais nebūtų jaukiai paplepėjęs su Jo Šventenybe Dalai Lama.

– Siekėte tapti aktoriumi, tačiau po dvejų metų metėte studijas...

– Nesigailiu dėl nieko, ką gyvenime esu padaręs. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijau nuostabios patirties. Susipažinau su puikiais žmonėmis. Kai kurie jų jau išgarsėjo, kai kurie liko mažai kam žinomoje teatro trupėje.

Vien dėl to, kad aš įstojau į LMTA, turėjau galimybę dirbti su Eimuntu Nekrošiumi, pažinau Jurgą Šeduikytę, Jurgitą Jurkutę-Širvaitę, Beatą Tiškevič. Tai tikrai nuostabios asmenybės.

Aktorystė gyvenime man labai pravertė. Studijuodamas išmokau analizuoti charakterius, atvirai bendrauti, nebijoti kalbėti. Visa tai man labai pravertė, kai pradėjau dirbti treneriu.

Be to, šiek tiek vaidinau seriale „Nekviesta meilė“. Kino industrijoje dirbau kaskadininku – nusifilmavau filme „Toras 2: Tamsos pasaulis“ (angl. „Thor: The Dark World“).

[[ge:lrytas:lrytas:40994643]]

– Kaip papuolėte į filmo „Toras 2: Tamsos pasaulis“ filmavimo aikštelę?

– Pradėkime nuo to, kad kaskadininku dirbti pradėjau dar gyvendamas Vilniuje. Buvo metas, kai Lietuvos kaskadininkų grupei „Geležinis vilkas“ vis pritrūkdavo žmonių, kurie galėtų aikštelėje padirbėti. Mus, jaunus mokinius, pradėjo kviesti į filmavimus. Taip mes susipažinome su Lietuvos kaskadininkų grupe ir jos koordinatoriumi Tomu Ereminu.

Prieš dvejus metus Didžiojoje Britanijoje buvo filmuojamas „Toras 2: Tamsos pasaulis“, o Tomas buvo vienas iš dublerių.

Mes su juo jau buvome pažįstami, tad šiek tiek pabendravome. Lyg tyčia tuo metu buvo mano gimtadienis, tad pasikviečiau Tomą kartu atšvęsti. Po poros dienų jis man paskambino ir pasakė: „Turiu tau gimtadienio dovaną.“

Atvažiavau jo nurodytu adresu – tiesiai į kino studiją. Nuėjau į aikštelę pasitreniruoti ir pamačiau Tomą, dirbantį su Tomu Hiddlestonu. Man jis labai patinka kaip aktorius, tad aš stovėjau, žiūrėjau, kaip jie repetuoja.

T.Hiddlestonas priėjo prie manęs ir pasakė: „Labas, Adomai, mano vardas Tomas.“ Aš tik stovėjau, spaudžiau jam ranką ir tikinau, kad labai malonu susipažinti. (Juokiasi.) Tada kartu parepetavome.

– Su kuo dar susitikote filmavimo aikštelėje?

– Mačiau visus pagrindinius filmo aktorius, išskyrus Natalie Portman.

Jau antrą filmavimosi dieną sutikau Anthony Hopkinsą, Chrisą Hemsworthą.

Įspūdingiausia buvo savo akimis pamatyti A.Hopkinsą. Aš vis bandžiau kaip nors prieiti, pakalbėti su juo, bet po to prisiminiau, kad atvažiavau visai ne to. Laukė darbas, kurį reikėjo atlikti.

Net iš toli gali pamatyti, kad A.Hopkinsas – profesionalus aktorius. Jo net asmenybė ypatinga. Kai jis ateina, tu matai, kad jis ateina pasiruošęs vaidinti: matai jo susikaupimą, nusiteikimą. Malonu, kad jis – inteligentiškas žmogus, visada pasisveikina.

– Ne kartą keitėte gyvenamąją vietą, veiklos sritį. Pagaliau jaučiatės atradęs save?

– Taip. Žmonės klausia, ar man patinka Londonas. Jis manęs nežavi, bet galimybės ten yra milžiniškos. Net negalima lyginti su Lietuva.

Be to, gyvenimas svetimoje šalyje mane grūdina kaip vyrą. Pamažu imu suprasti, kodėl žmonės sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Svetimoje šalyje žmonės į tave kitaip žiūri, todėl pats pradedi save vertinti šiek tiek kitaip. Vos per pirmas kelias savaites išsisklaido labai daug iliuzijų. Tu pagaliau supranti, ką reiškia išeiti iš savo komforto zonos, atlaikyti gyvenimo išbandymus, eiti pirmyn.

[[ge:lrytas:lrytas:40994879]]

Aš tai dar labiau pajutau, nes ėmiausi darbo, kuriame esu atsakingas ne tik už save. Nedideliame rate vis pasijuokiame, kad, pradėję treniruoti vaiką, imame treniruoti ir jo tėvus. Dažnai būna taip, kad pradedi dirbti su vaiku, o paskui pamatai, kad tėčiui ar mamai daug labiau reikia tavo pagalbos negu vaikui. Kartais užsimezga tokie šilti ir artimi ryšiai su tėvais, kad ir jie įsitraukia į niatnamo dvikovą.

Tėvai pradeda keistis ir vaikas tampa kitoks – jie tampa laimingesni. Pradedu manyti, kad dalijimasis niatnamo dvikovos žiniomis ir yra tikroji mano gyvenimo prasmė.

Dažnai susimąstau, kodėl aš norėjau tapti aktoriumi ar cirko artistu? Regis, atsakymą jau radau. Paauglystėje spektaklių žiūrėjimas mane įkvėpdavo. Tai būdavo tikra palaima. Tikėjau, kad jei tapsiu artistu, sugebėsiu ir aš sukurti akimirką, kai žmogus pamirš visas problemas. Bet tai yra laikina, nes pasimėgavus spektakliu tenka grįžti į sunkų gyvenimą ir tada jau nebežinai, kaip iš to ištrūkti.

Kovos menų trenerio darbą aš įsivaizduoju taip – tu iš pradžių žmogui parodai, kaip viskas yra sunku. Jis tada susiima, pradeda stiprėti dvasiškai ir fiziškai, taip atrasdamas palaimą.

– Kaip pats įsitraukėte į kovos menus?

– Labai spontaniškai. Buvau mažas ir pats nesupratau, kur einu. (Juokiasi.)

Kartą buvau metęs treniruotes. Tuos vienus metus lankiau treniruotes baseine. Tačiau visą laiką jaučiau, kad man kažko trūksta. Kai grįžau į niatnamo treniruotes, treneris su manimi bendravo taip, lyg nė nebūčiau išėjęs.

Nuo to laiko į kovos menus pasinėriau visa galva. Atsirado draugų, turinčių tokių pat interesų: sportas, kovos menai, Rytų filosofija, asmenybės tyrinėjimas.

[[ge:lrytas:lrytas:40994707]]

Kai pažiūriu šiandien į mus visus – mūsų kartoje buvo ne daugiau nei 20 žmonių, visi esame labai daug pasiekę. Šarūno Kirdeikio ir Veronikos Montvydienės nė nereikia pristatyti.

Kiti dabar kitais kovos menais užsiima. Kai kurie jų tapo profesionaliais kaskadininkais, gydytojais. Mes visi netapome sportininkais. Aplinkybės taip susiklostė, kad kiekvienas atrado save.

– Minėjote, kad dar mokyklos laikais susidomėjote Rytų filosofija. Ar ja šiandien ir vadovaujatės?

– Per Rytų kultūrą ir filosofiją aš atradau bendrąsias vertybes. Negaliu sakyti, kad gyvenime vadovaujuosi būtent Rytų filosofija. Juk vertybės yra bendros, nes žmonės yra vienodi. Mes visi norime to paties, turime tas pačias baimes. Būtent tai ir formuoja bendrąsias vertybes, tokias kaip meilė, pagarba, supratimas, atjauta, noras padėti.

Dabar visuomenėje įsigalėjusi kitokia kultūra: visi nori būti gražūs, nori išgarsėti. Tai nėra blogai, bet kai žmonėms tai yra svarbiausia, jie patiria labai daug kančių. Visi nori būti gražūs, bet mes visi senstame. Ateis laikas, kai būsi senas ir negražus. Visi nori būti turtingi, bet ne visiems lemta tapti turtingiems. Kai kuriems reikia daug dirbti, o kitiems nusišypso sėkmė. Treti nori būti garsūs. O kodėl? Jie turi kokį nors talentą ar tiesiog nori būti garsūs? Gali būti garsus vien dėl to, kad esi kvailas. Bet kam to reikia? Vieną dieną suprasi, kad visa tai yra tuščia, ir apims didelis nusivylimas.

– Kaip susipažinote su Jo Šventenybe Dalai Lama?

– Esu labai geras vieno budistų vienuolio pažįstamas. Daug iš jo mokausi. Jis dažnai organizuoja Dalai Lamos vizitus Europoje. Pernai jis surengė Dalai Lamos vizitą Šveicarijoje.

Mes su Andriumi užsirašėme kaip savanoriai. Tačiau šis vienuolis buvo pagrindinis vizito organizatorius, tad pasiūlė tapti Dalai Lamos apsauginiu. Mes buvome apsaugos savanoriai, kurie padėjo profesionaliems darbuotojams. Juk apsaugos niekada nebūna per daug, ypač kai būrys žmonių stengiasi pamatyti, paliesti Jo Šventenybę arba su juo pabendrauti, ko nors paprašyti. Vienas, antras, trečias žmogus – galiausiai susidaro visa minia.

[[ge:lrytas:lrytas:40994881]]

Tai buvo įspūdinga patirtis. Mes su Dalai Lama praleidome tik tris dienas, bet buvo nepakartojama pamatyti tokį didį žmogų, su juo pabendrauti.

– Apie ką kalbėjotės?

– Tai buvo labai trumpas, bet malonus pokalbis.

Tuo metu mes budėjome prie jo apartamentų, o jis išėjo ryte pasivaikščioti. Dalai Lama anksti užbaigia dieną, bet anksti ir pradeda – apie 4 valandą ryto.

Jo Šventenybė išėjo pasivaikščioti ir paklausė mūsų, kuo užsiimame. Kaip tik budėjau su savo kolega Andriumi. Pasakėme, kad dirbame socialinį darbą su žmonėmis, kurie turi negalią.

Puikiai atsimenu jo reakciją: „Norint dirbti šį darbą reikia daug atsidavimo. Aš dieną, gal dvi galėčiau tokį darbą dirbti. Tikrai ne daugiau, nes man kantrybės neužtektų.“

Jis net pats pradėjo juoktis taip pasakęs.

Pasikalbėjome su Dalai Lama apie budizmą, apie jo keliones po visą pasaulį. Jo Šventenybė labai džiaugėsi, kad Kinijoje daugėja praktikuojančių Tibeto budizmą.

Kalbėjome trumpai, gal dešimt ar penkiolika minučių, bet to pakako.

Važiuojant namo mano mokytojas paklausė, kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad žinau, jog mano gyvenime įvyko kažkas nuostabaus, bet aš dar to nesuvokiau. Važiavau namo netekęs žado. Dar ir dabar, užplūdus prisiminimams, jaučiu, kad tai buvo kažkas ypatinga.

– Ar pats budizmo nepraktikuojate? Juk dabar populiaru išvykti į Aziją pamedituoti.

– Aš tai vadinu dvasiniu turizmu. Manau, žmonės tai darydami neteisingai supranta dvasinę praktiką. Jie mano, kad dvasinė praktika yra tada, kai pabėgi nuo savo gyvenimo rūpesčių, atitrūksti, o ten – ramybė... Giliai atsikvepi ir iš karto randi palaimą, tampi toks ramus, dvasingas, geras.

[[ge:lrytas:lrytas:40994883]]

Mano nuomone, tikroji dvasinė praktika yra tada, kai gyvenimas tau siunčia išbandymus ir tu juos priimi, nepamiršdamas dvasinių vertybių. Juk mokytojas yra ne tas, kuris tave lepina ir moko džiaugtis gyvenimu. Mokytojas yra tas, kuris tau parodo, koks gyvenimas yra sunkus, bet vis tiek lydi tave ir padeda tau įveikti sunkumus.

Norėčiau nuvažiuoti į Aziją, bet tikrai ne savęs ieškoti. Aš noriu pamatyti Rytų kultūrą iš arti, prisiliesti prie jos.

Apskritai nereikia važiuoti kur nors toli į vienuolynus, kad surastum ir suprastum savąjį aš. Kad ir kaip nemėgstu savo pavyzdžio, save atradau Londone. Ten nėra jokios ramybės, bet būtent Londone suradau savo dvasinį kelią. Ten įveikiau išbandymus, patikrinau save, savo vertybes, suvokiau savo trūkumus ir privalumus.

– Papasakokite daugiau apie savo socialinę veiklą.

– Dirbu su suaugusiais žmonėmis, kurie turi Downo sindromą, serga autizmu, turi mokymosi sutrikimų.

Žmonės turi negalią, o mes, socialiniai darbuotojai, turime padėti jiems jaustis visaverčiais visuomenės nariais. Mes jiems ruošiame maistą, padedame apsipirkti, leidžiame su jais laisvalaikį ir t.t.

Kaip ir visur, šiame darbe yra ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Kartais būna labai sunku, bet labai smagu, kai žmogus, su kuriuo tu dirbi, susiruošia vykti atostogų ir nusprendžia, jog būtų smagu, jei tu vyktum kartu. Pavyzdžiui, šiemet vienas klientų paveldėjo nemažai turto ir nusprendė išvažiuoti savo svajonių atostogų į Floridą. Jis pakvietė mane vykti kartu. Praleidome nuostabias 12 dienų Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasidžiaugėme amerikietiškaisiais kalneliais ir kitais malonumais.

– Daugeliui kova asocijuojasi su smurtu. Kaip ji tampa menu?

– Stereotipą, kad kova yra smurtas, formuoja Vakarų kultūra. Vakaruose kovos menai įsivaizduojami kaip karatė, dziudo ar MMA. Bet tai nėra kovos menai, tai sportas.

Kas yra menas bendrąja prasme? Tai, kas sujungia žmogaus protą ir dvasią. Tikri kovos menai veikia lygiai taip pat: ugdo tavo supratimą apie pasaulį, padeda tai išreikšti.

Užsiimdamas bet kokiu menu tu pirmiausia mokaisi dirbti su instrumentais. Muzikoje – su balsu ar muzikos instrumentu, dailėje – su spalvomis. Kai kalbama apie kovos menus, tavo instrumentu tampa kūnas, bet ne vien fizine prasme.

Pirmuosius metus mes mokomės pažinti fizinį kūną. Vėliau pradedame sieti kūną su psichologija, pradedame bandyti fizines galimybes tam tikromis aplinkybėmis. Kovos menas – ne kiek kūno, kiek savojo „aš“ pažinimas. Pradedi suprasti, kad tu nesi vien kūnas, nes skirtingos technikos padeda atskleisti skirtingas emocijas.

[[ge:lrytas:lrytas:40994882]]

Kovos technikos principas – ji turi būti veiksminga. Jeigu tu perprasi gyvatės ar tigro technikos charakterį, jį įvaldysi, technika bus veiksminga. Viskas visai kaip teatre.

Juk negali įvaldyti tigro technikos neįsivaizduodamas tigro. Tuomet pradedi savyje ieškoti atitinkamų savybių: drąsos, veržlumo. Kova tampa menu, kai pradedi žiūrėti į save iš vidaus.

Mus apie niatnamą mokė taip, kad būtų kuo mažiau šiurkštumo, kuo mažiau jėgos. Kam šiuolaikiniame pasaulyje reikia šiurkščios kovos menų formos? Anksčiau, kai vykdavo karai tarp genčių, niatnamas būdavo panaudojamas praktiškai. Dabar, jei nori apsiginti gatvėje, imk peilį arba šautuvą.

Paaiškėjo daugiau tragiškai po Galvės ledu žuvusio 36-erių A. Miklio gyvenimo vingių: pažino Holivudo spindesį, dirbo Dalai Lamai