36-erių Ričardo Berankio skrydis į pajėgiausių pasaulio tenisininkų viršukalnę virto teniso sporto legenda Lietuvoje. Apie tenisą ir jausmus – išskirtiniame pokalbyje su Lietuvos teniso legenda.

Tenisininko R.Berankio vaikystėje nebuvo nei smėlio dėžių, nei išdaigų su kiemo draugais. „Tenisą pradėjau „žaisti“ dvejų metukų, pasekęs aštuonerių metų sesers Linos pavyzdžiu“, – yra pasakojęs Ričardas interviu „Stiliui“ prieš penkerius metus.

Į aikštyną Sereikiškių parke Vilniuje jo tempti tėvams nereikėjo, vaikas veržėsi pats. Bet Ričardo vaikystė baigėsi vos jam sulaukus 9-erių. Iš tėvų namų mokytis žaisti teniso jis buvo nusiųstas į Šiaulių sporto mokyklą-internatą. Čia – griežti treneriai ir aikštynas iki vakaro.

„Kitokio gyvenimo ir neįsivaizdavau, – sakė Ričardas. – Aš visada atkakliai siekiau savo tikslo. Tam tikslui paaukojau ir savo vaikystę.“

[[ge:lrytas:lrytas:40584772]][[ge:lrytas:lrytas:40724430]][[ge:lrytas:lrytas:41128637]]

2007 metais tapęs pasaulio jaunimo čempionu ir įžengęs į suaugusių tenisininkų pasaulį, o po trejų metų, 2010-aisiais, patekęs į pasaulio tenisininkų šimtuką, R.Berankis suprato, kad kelio atgal nėra.

Jam plojo perpildytos svarbiausių planetos teniso turnyrų tribūnos, bet vienišumo jausmas sportininko kelyje buvo kasdienis palydovas, apie kurį visi vengia kalbėti. Turnyrai visuose pasaulio kraštuose, ilgos kelionės lėktuvais, viešbučiai, gyvenimas turnyrų „burbule“, kur vaikštai su apsauga, ir vienišas tenisininkas aikštyne – akis į akį su varžovu.

„Kai laimi, viskas gerai, gali būti ir vienas. Bet kai pasipila pralaimėjimai ir su ta emocine būsena pačiam reikia susitvarkyti, nelengva... Mes visi esame trapūs“, – neslėpė Ričardas, turėjęs ir savų ritualų, kurie nebūtinai padėdavo laimėti, bet suteikdavo vidinės ramybės.

Keičiantis pusėmis jam būtinai reikėdavo persirišti batų raištelius, nes jie atsipalaiduoja. Dažniausiai Ričardą „Grand Slam“ turnyruose matydavome su sportine kepure, kurios snapelis būdavo nusuktas į nugaros pusę.

[[ge:lrytas:lrytas:41155691]]

Bet ten nebematysime.

– Ričardai, jus šiandien galime sutikti jau Vilniaus teniso aikštynuose. Ir dabar ne tik jus patį, bet ir jūsų 4 metų dukrelę Olivią su teniso rakete. Tad suprantu, kad teniso raketės nepaslėpėte ir auginate naują Lietuvos teniso žvaigždę?

– Taip, Olivia sportuoja jau nuo rugsėjo mėnesio. Kai tik pradėjo vaikščioti, namie su teniso rakete ir laksto. Į SEB teniso areną ji veržiasi, bet jos treniruotes dar sunku vadinti teniso treniruotėmis.

Kamuoliuką pagaudo, kokių nors žaidimų pažaidžia. Prie jos tobulėjimo minimaliai prisidedu, nes ji lanko vaikų teniso būrelį. Bet „treniruoju“, kai vaikas paprašo: „Tėti, einame pažaisti teniso.“ Ką tai reiškia? Meti jai kamuoliuką, o ji bando pataikyti.

[[ge:lrytas:lrytas:41155692]]

– 2007-aisiais jūs – pasaulio jaunimo čempionas. Visą dešimtmetį buvote geriausių pasaulio tenisininkų 100-uke. 50-a vieta – Lietuvos teniso viršukalnė. Baigėte profesionalo karjerą aukščiausiu lygiu. Vis dėlto koks jausmas užverti šį legendinį gyvenimo tarpsnį? Esame matę, kad ir Rogeris Federeris, buvusi pirmoji pasaulio raketė, apsiašarojo atsisveikindamas su tenisu. O jūs?

– Taip, neslėpsiu – nėra lengva atsisveikinti su profesionaliu sportu, pats tai patyriau. Kodėl? Todėl, kad profesionalai auga nuo mažų dienų. Ir jų veikla tampa gyvenimo būdu. Viskas – apie tenisą. Poilsis su šeima – po teniso. Asmeninis gyvenimas, mityba, režimas – dėl teniso. Kas nėra pliusas tenisui, to nedarai. Atsiduodi jam visas.

Ir kai viskas keičiasi... Jau keletą mėnesių gyvenu visai kitaip. Labai lėtu tempu. Buvau įpratęs laikytis nuolatinio režimo, ieškoti skrydžių į turnyrus, treniruočių vietų. Dabar – lėti rytai, dukrelės čiauškėjimas, darželis... Kuriamės jau pusmetį naujame name, tad pakanka buities. Taip, neįprasta.

– Paskutinis turnyras, paskutinis varžovas, paskutinis smūgis į kamuoliuką. Paskutinis rankos paspaudimas varžovui ir padėka žiūrovams... Buvo toks jausmas – jau niekada tai nebepasikartos?

– Ne, šito nebuvo. Nes apsisprendžiau praėjus gal mėnesiui po paskutinio sužaisto turnyro. 2025 metų rugpjūtį vėl buvau patyręs traumą, per 2–3 mėnesius negalėjau visiškai pasveikti. Tariausi su gydytojais, kaip būtų galima greičiau atsitiesti, jie nieko nežadėjo.Gal būčiau dar žaidęs balandį, gegužę, o tai reiškia – po pusės metų reabilitacijos, sunkaus darbo. Šeima vėl lieka nustumta į šoną.

Startuoju vėl iš naujo, kad pakelčiau reitingą, o man jau 36-eri. Kad patekčiau į „Grand Slam“ turnyrus, reikėtų dar metų – jau 37-eri. Ir pasveri – verta ar neverta? Priėmiau sprendimą – neverta.

– Kaip, jūsų akimis, keitėsi profesionalus tenisas per šį dvidešimtmetį? Prisimenant mūsų legendinio tenisininko iš JAV Vytauto Gerulaičio laikus?

– Aš galėčiau skaičiuoti nuo 2007 metų, kai pradėjau žaisti suaugusiųjų turnyruose. Tenisas per 17–18 metų pasikeitė kardinaliai. Fizinis pasiruošimas yra pagrindinis pokytis. Sportininkai tapo ypač fiziškai stiprūs ir ištvermingi.

[[ge:lrytas:lrytas:41155690]]

Kineziterapinės, sporto medikų technologijos, organizmo atsigavimo po krūvių technologijos aukštai iškelia fizinio pajėgumo kartelę, o tenise tai vienas pagrindinių momentų.

Technika, fizinis pasiruošimas ir psichologija – tai trys banginiai, ant kurių laikosi tenisininko pasaulis.

– Ar sudėtinga buvo išlaikyti motyvaciją ir tikėjimą savimi tais laikotarpiais, kai rezultatai ir traumos stabdė kilimą aukštyn? Būta abejonių, svarstymų, karčių minčių, o atsakymo vis nėra.

– Traumos yra sportininkų palydovės. Visi mes jų anksčiau ar vėliau patiriame. Ar buvo sunku? Žinoma, nelengva. Bet kai iš esmės esu optimistas, tai padėjo. Stengdavausi į tai žiūrėti kaip į procesą, kaip į neišvengiamą sporto dalį. Reikia susitvarkyti, vėl išeiti į aikštelę ir siekti maksimumo.

Ar anksčiau buvo svarstymų jau mesti tenisą? Ne, nebuvo. Mėnuo, antras, trečias, įveiksiu traumas ir žaisiu! Visada svarsčiau optimistiškai. O kai pradėjau abejoti, ir priėmiau sprendimą.

– Gal svarstėte ir apie šeimą? Auga dukrytė, nematote, kaip ji auga, pirmieji žingsniai, pirmasis žodis. O metai bėga...

– Atsiskyrimas nuo šeimos man niekada nebuvo lengvas. Šeima tikrai nevertė priimti tokio sprendimo, nors Inetai nebuvo lengva. Pats jaučiau didelį norą pagaliau būti namie. Kai turi vaiką, gyvenimas, požiūris labai keičiasi. Laiko tikrai juk neatsuksi.

– Ar esate padaręs tokių karjeros sprendimų ar pasirinkimų, kuriuos šiandien, peržvelgęs savo 30 metų sportinį kelią, vertinate kitaip?

[[ge:lrytas:lrytas:41155689]]

– Taip, mąsčiau apie tai, ką reikėjo daryti kitaip. Lietuvoje buvau vienas pirmųjų žaidėjų, kuris pakilo į aukštesnį reitingą. Kai reikėjo stebėti ir analizuoti kitus „top“ žaidėjus, ką jie daro teisingai ar neteisingai.

Bet labiau akcentuočiau, kad nuo jaunesnio amžiaus reikėjo daugiau dėmesio skirti kineziterapijai, savęs priežiūrai, nes su amžiumi traumos pradeda tave vytis. Kaip ir kiekvienam, taip ir man atrodė – ne, man taip nebus! Bet būna! Pastaruosius 3–4 metus sušlubavo ir mano imuninė sistema, puolė virusai.

Matyt, nuo jauno amžiaus reikėjo daugiau investuoti į sveikatos priežiūrą. Tai galiu patarti ir jauniesiems sportininkams.

– Gal profesionalus sportas, kuriame nėra žodžio „palauk“ ir draugų teniso aikštyne, o tik priešininkai, kuriuos turi atremti, formavo jūsų sportinį charakterį? Gal santykiai rūbinėje kitokie?

– Žinoma, sportas visada formuoja charakterį. Tenisas iš dalies mane ir užaugino tokį, koks esu dabar. Taip, būna turnyrų, kai kovoji prieš draugą, smūgiuoji į jo aikštelę. Maksimalus tas pyktis, noras jį nugalėti. Bet taip būna tik aikštelėje.

Dažnai tenisininkai visai kitokie būna išėję iš aikštelės. Sukamės vienoje rūbinėje, visi sėdime vienoje valtyje ir piktiems, nepagarbiems komentarams tikrai nėra vietos.

– Gal tenisas ugdo ir džentelmeniškumą? Kad ir su kokiu pykčiu jie kovoja prieš kolegą anapus aikštelės tinklo, pasibaigus kovai apkabina vienas kitą, matyt, padėkoja, o atsiimdami apdovanojimą gražiausiais žodžiais apibūdina pralaimėjusį žaidėją, kuris gal vos tramdo ašaras.

– Tikrai taip.

[[ge:lrytas:lrytas:41155686]]

– Ateitis – gyvenimas, kurio nesate gyvenęs. Baugina? Kelia klausimų? Nes jo nebegali kontroliuoti teniso rakete. Neabejotinai Lietuvos vaikai ir suaugusieji norėtų tokios garbės – kad jūs juos treniruotumėte. Ričardo Berankio teniso akademija bus?

– Savo ateitį aš sieju tik su tenisu. Man šis sportas labai patinka, niekada nepraradau aistros jam. Pažįstu buvusių profesionalių tenisininkų, kurie dabar nenori net paliesti raketės. Bet man taip nėra.

Antra – noriu gyventi Lietuvoje. Tenisas čia – dar kylanti sporto šaka.

Veiklos tikrai bus per akis. Buvau vienoje teniso pasaulio pusėje, dabar būsiu kitoje. Kai suprantu, kad mano karjeros pabaiga buvo neišvengiama, ir tas pasikeitimas yra lengvesnis. Jei turi fantazijos, lengviau gyventi. Nes, kaip ir sakiau, keletas pastarųjų mano mėnesių buvo tuštoki.

Vaikas, darželis, vienur, kitur – ir jau vakaras. Trūksta veiklos, kuri būtų susijusi su kokiu nors rezultatu. To variklio, kuris stūmė mane į priekį nuo 10 metų. Tad dabar turiu jį surasti. Į tą pusę ir einu.

Yra įvairių variantų, ką gali daryti sporte. Ar privati teniso akademija, ar profesionalus sportininkas, kurį treniruoji, ar projektai su Teniso federacija. Yra begalė pozicijų, ir turiu apsispręsti, kokia kryptimi eisiu. Sprendimai neateina greitai, gali užtrukti ir metus, antrus. Juk ne viskas yra tavo norai. Dabar tu dirbi ne dėl savęs, o dėl kažko ir su kažkuo. Laikas parodys.

– Ričardai, noriu paklausti apie kitą sėkmės lydimo sportininko pusę – vienatvę jūsų kelyje. Juk didžiąją savo jauno gyvenimo dalį praleidote sporto stovyklose, lėktuvuose, viešbučiuose. Kas jums padėdavo susikurti namų jausmą, kai būdavote kitame pasaulio krašte, toli nuo namų? Esate pasakęs: „Aš tikrai jaučiuosi vienas lauke karys. Toks šis sportas.“

– Bendravimas. Šiais laikais daug paprasčiau, nei buvo anksčiau. Mobiliuoju telefonu skambinti būdavo labai brangu, internetas tai yra, tai jo nėra.

[[ge:lrytas:lrytas:41155684]]

Dabar grįžti namo kaip ir nieko nepraleidęs. Viską žinai. Ir bendravimas su šeima, artimaisiais, draugais labai palengvina tą vienatvę kelionėse. Tai yra vaistas nuo vienatvės. Visi dirba savo darbus, tu – savo, ir toks yra gyvenimas.

Be to, aš juk taip įpratęs nuo mažų dienų, ir man tai tapo norma. O norma ir yra žmogaus ramybė. Vienatvė man trukdavo ne savaitę, o net keletą mėnesių. Bet aplink būdavo mano komanda, tai padėdavo, nes jausdavaisi ne vienas.

Bet vis tiek tai nebuvo lengva.

– Tyla po mačo. Laimi visi vienodai, pralaimėjimą turbūt visi išgyvena skirtingai. Kas vyksta širdyje, galvoje, kai užsimeti kuprinę ant pečių, išeini, pamojuoji publikai ir lieki vienas su savimi persirengimo kambaryje? Esate prisipažinęs, kad po pralaimėjimų esate ir apsiverkęs, nes „taip gelia krūtinę, kad negali susivaldyti“.

– Visi mes turime jausmus. Reikia tą pralaimėjimą išgedėti. Nes realiai viduje skauda. Atrodo, tiek pastangų įdėjai siekdamas tikslo ir dėl keleto taškų pralošei! Atrodo, pasaulis sugriuvo. Viskas aplinkui juoda.

Sėdi kamputyje rūbinėje, gyvenimo nebėra!

Bet su patirtimi ateina supratimas – taip, šiandien pralošiau, bet rytoj eisiu į treniruotę ir viską darysiu, kad laimėčiau. Taškas.

Paliūdi ir užmiršti tą pralošimą. Aišku, jis viduje būna, bet kuo greičiau jį užmirši, kuo greičiau pamatysi aplinkinį pasaulį – puiku, šiandien geras oras, aš esu, kvėpuoju, sportuoju. Jei kas nors prieš 10 metų būtų pasakęs, kad žaisiu „Grand Slam“ turnyro trečiajame rate, ar būčiau patikėjęs?

[[ge:lrytas:lrytas:41155681]]

Paliūdėti būtina, tai stipri, žmogiška emocija, bet ji labiau traukia į apačią, o ne skatina kilti. Tenisas yra individuali sporto šaka, ir tu lengvai pradedi kaltinti save. Bet kaltinti nereikia, geriau galvoti, ką daryti, kad pralaimėjimų būtų mažiau.

– Jei šiandien galėtumėte grįžti į 10-mečio Ričardo laiką, ar patartumėte jam rinktis tą patį profesionalaus tenisininko kelią? Žinodamas, kokia jo kaina, – traumos ir sunkus darbas. Spėju, atsakymas – taip?

– Jei tik Ričardas turėtų noro – pirmyn! Visų sportininkų gyvenimas nėra paprastas. Režimas, darbas nuo ryto iki vakaro. Tik tenisininko išskirtinumas – kelionės. Jos ne privačiais lėktuvais, o tais reisais, į kuriuos bilietai pigesni. Tai reiškia – ankstyvi skrydžiai, jų derinimas.

Pralošei iš vakaro mačą, o kitą rytą turi skristi į kitą šalį. Leki į viešbutį, pakuojiesi daiktus, pamiegi 4 valandas ir – į oro uostą. Tada tiesiai į aikštyną, pasitreniruoji valandą ir kitą dieną jau mačas. Toks tempas nėra paprastas.Antra vertus, gražus sportininko gyvenimas. Keliauji, pamatai, sutinki įdomių žmonių.

– Ar turite tokių žmonių, ne iš sporto pasaulio, į kuriuos kreipdavotės patarimų, kai jausdavotės pervargęs, sutrikęs, nuliūdęs. Ar draugai – tik kai pergalės?

– Žinoma, turiu. Bendrauju su draugais net nuo pirmos klasės. Jie visada palaikys ir pokalbiai užsibaigs šypsena. O be tėvų palaikymo iš viso nieko nebūtų.

Labai ačiū tėvams, be jų nebūčiau, kas esu. Taip, būdavo liūdesio, kad aš, vaikas, vis vienas. Bet liūdesį nuslopindavo tikslas – aš būsiu profesionalus tenisininkas!

– Esate sakęs, kad bijodavote, jog mylima mergina trukdytų koncentruotis į sportą. Nors kaip vienas geriausių pasaulio tenisininkų turbūt buvote daugelio merginų svajonė. Bet likimas turėjo savų planų – pajuokavote. Šiandien turite šeimą – ir mylimą moterį Inetą Dubenčiukaitę, ir 4 metukų dukrelę Olivią. Kaip jums tas šeiminis gyvenimas, kurio, galima sakyti, neturėjote nuo devynerių metų?

[[ge:lrytas:lrytas:41155680]]

– Aš visada norėjau šeimos, tad dabar tikrai kitoks gyvenimo būdas, naujas potyris. Ir man jis labai patinka. Štai Egipte prieš Kalėdas buvo pirmosios bendros mūsų šeimos atostogos. Matai kas dieną savo vaiką, ir tai – didžiulė laimė.

– Ar jau galime laukti ir jūsų vestuvių su Ineta? Laikas tikrai patikrino jūsų jausmus.

– Čia nėra klaustuko. Tas gyvenimo tempas neleido visko susidėlioti. Kai dabar mano paties gyvenimas ramesnis, planuojame tik tinkamą laiką.

– Nors aikštelėje atrodote labai ramus, esame jus matę ir aistringai besiginčijantį su teisėju. Esate sulaužęs ir rakečių – tai, aišku, puikus vaizdelis žiūrovams. Emocijos niekada jums nesukliudydavo laimėti?

– Taip, emocijos sukyla. Tai priklauso ir nuo kelionių, pervargimo. Teniso sportas – tai ir asmeninis gyvenimas. Jei kas nors nesiklosto, tai paveikia ir tavo emocinę būseną, tai visiškai normalu. Aišku, ir priešininkas specialiai panervina, ir aš taip esu daręs. Psichologija tenise gal svarbiausia.

– Kiek kainuoja jūsų raketės, kurias sulaužote?

– Įvairiai. Apie 1500 eurų. Ir dar baudą gauni.

– Ar sapnuojate dar teniso aikštynus, perpildytas žiūrovų tribūnas ir plojimus? Nepasigendate to jaudulio? Turite kažkokį priešnuodį tam atsisveikinimo jausmui, kurį gal galima pavadinti ir skausmingu?

[[ge:lrytas:lrytas:41155675]]

– Žinoma, sapnuoju. Ir dažnai. Tai buvo gyvenimo tarpsnis, kurio nebepakartosi. Tas jausmas išėjus į pilną žmonių areną yra nepakartojamas. Kol kas dar nesuradau jam alternatyvos ar priešnuodžio.

– Legendinė Lietuvos teniso žvaigždė – Ričardas Berankis – jau Lietuvoje. Į Lietuvos teniso istoriją įrašėte legendines pergales, ir tai bus prisimenama visada. Kaip norėtume, kad draugai, šeima, jūsų sirgaliai prisimintų jus patį, sakykime, po 25 metų?

– Tikiuosi ir norėčiau, kad prisimintų taip pat ir tokį, koks esu ir dabar.

Ričardas Berankis prakalbo apie vestuves: „Gyvenimo tempas neleido visko susidėlioti“ Tik „Stiliui“!