Mada jau seniai žengia greta meno – dizaineriai nuolat semiasi įkvėpimo iš didžiųjų istorinių menininkų kūrybos.

Dėl savo techninio meistriškumo ir avangardinių ambicijų daugelis teigtų, kad mada stovi toje pačioje plotmėje kaip tapyba ar skulptūra.

Įspūdinga nauja paroda Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje („V & A“) šį ryšį tarp dviejų disciplinų atskleidė dar labiau.

„Schiaparelli: mada tampa menu“ (angl. „Fashion Becomes Art“) buvo atidaryta kovo 28 dieną ir pristatė novatorišką italų dizainerės Elsos Schiaparelli (1890–1973) kūrybą kaip turinčią tikrą meno svorį.

[[ge:lrytas:lrytas:42000502]]

Ar drąsios ir net provokuojančios suknelės dėvėjimas gali pakeisti mūsų požiūrį į dabartinę padėtį, grožio standartus ar pačios aprangos paskirtį? Gali. Ir pati E.Schiaparelli tai parodė per kelis XX a. pirmuosius dešimtmečius.

Praėjus beveik 100 metų jos idėjas perėmė dabartinis „Schiaparelli“ kūrybos vadovas Danielis Roseberry, derindamas įspūdingą dizainą su įžymybių kultūros mechanizmais ir taip keisdamas mūsų suvokimą apie moterišką grožį ir galią.

[[ge:lrytas:lrytas:41996811]][[ge:lrytas:lrytas:41555847]][[ge:lrytas:lrytas:41795948]]

Parodoje jų darbai sugretinami, parodant šokiruojančio stiliaus vertę konservatyviu laikotarpiu.

„E.Schiaparelli buvo žmogus, apsuptas menininkų, – sakė „V & A“ muziejaus vyresnioji mados kuratorė Sonnet Stanfill turėdama omenyje tokius kūrėjus kaip Man Ray, Jeanas Cocteau ir Salvadoras Dali. – Tai nebuvo vien siurrealistinių vaizdų perėmimas ir jų perkėlimas ant drabužių.

Ji buvo giliai įsitraukusi į kūrybinį procesą, o bendradarbiavimas su šiais menininkais buvo tikras, abipusis kūrybinis dialogas.“

Kilusi iš intelektualios ir aristokratiškos Romos šeimos ir neturėdama formalaus mados išsilavinimo E.Schiaparelli kūrė drabužius, kurie galėjo būti sudėtingi ar, kaip ji pati mėgo sakyti, šokiruojantys.

[[ge:lrytas:lrytas:42011431]]

Tuo metu, kai tokie jos amžininkai kaip Coco Chanel ar Christianas Dioras kūrė radikaliai paprastą ar išskirtinai gražią madą, E.Schiaparelli rinkosi netikėtumą, prastą skonį ar net atgrasumą (pavyzdžiui, 1938 m. beždžionės kailio batai).

Ji kūrė tarsi stendapo komikė ar filosofiškai mąstanti ekstravagancijos mėgėja: kas būtų, jei batą paverstume skrybėle? O jei cirko tematikos švarkas turėtų sagas, išskaptuotas kaip arkliai?

Tai suteikė „Schiaparelli“ kūrybai aktualumo prieš Antrąjį pasaulinį karą vykusių kultūrinių sukrėtimų Europoje ir estetiškai konservatyviame Paryžiuje kontekste – metodą, kurį perėmė ir D.Roseberry.

Paskutinėje parodos salėje jo ribas laužantys darbai – pavyzdžiui, aukštosios mados modelis, laikantis roboto kūdikį, ar ryškiai raudona suknelė su neįprastai tankiai karoliukais dekoruotu korsetu – parodo, kaip netikėtas įvaizdis gali provokuoti ir stebinti, stumdamas madą ir popkultūrą į priekį, kai dauguma drabužių kūrėjų siekia tik patikti.

Londone pristatyta unikali „Schiaparelli“ paroda: mada virto menu