Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo aktorius Šarūnas Januškevičius (33 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Naršymo telefone. „Vinted“ vis ką nors perku, perku, perku... ir kai pagaliau ateina siuntinys, patiriu nežmoniškai daug džiaugsmo.
Mantas Wizard – apie meilę ir tai, ką pasiimtų į negyvenamą salą
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Neišpildytas potencialas. Profesinis vidutiniškumas. Neįdomus gyvenimas.
Susiję straipsniai
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš literatūros, muzikos, filmų (kitaip tariant, iš kitų žmonių kūrybos). Bet daugiausia iš savo paties minčių, t.y. galvoje vykstančių ginčų su pasauliu.
– Kas labiausiai pykdo?
– Kai žmonės agresyviai kuria įvaizdį neįdėję jokių pastangų į tūrį. Ir ypač pykdo, kai atsiranda tuo paviršutiniškumu patikinčių, kai tokiems šarlatanams sekasi.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Niekas nešauna į galvą. Turbūt pats geriausias komplimentas – ne žodinis, o kai matai, kad žiūrovas iš spektaklio išeina neabejingas.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be galvos, be širdies ir be klyno.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Kruopštus, sąžiningas, užsispyręs.
– Geriausios atostogos buvo...
– Geriausios atostogos būna tos, kurios būna po sunkaus ir darbingo periodo, kai jautiesi jų nusipelnęs. Kadaise, dar studijuojant, po įtempto pusmečio būtent tokios buvo gimtinėje Ignalinoje. Didžiausia laimė buvo absoliučiai nieko neveikti, o tiesiog degraduoti. Visą dieną gulėti, degintis, maudytis, žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti animę ar vartyti mangą.
– Kur slypi laimė?
– Miego kokybėje, mityboje, sporte, tobulėjime, meilėje, piniguose, profesinėje sėkmėje... O jei rimtai, net neįsivaizduoju. Kai prisigeri kavos ir gera nuotaika, jautiesi laimingas, kai bloga – staiga nelaimingas.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padaręs dėl meilės?
– Turbūt buvo tokių ir gal dar bus, bet arba to dabar nebevertinu kaip beprotiško, arba nepamenu (arba nenoriu dalintis).
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Pirma žūklė su tėvais. Tėvas slapta ant kabliuko užkabino laimikį ir aš labai apsidžiaugiau, kad man „užkibo“ varlė. Be galo didžiavausi, norėjau visur ją nešiotis, net miegoti su ja. Galiausiai iš tos per didelės meilės netyčia tą varlę pridusinau.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Laukuose rankioti ir krauti... durpes. Man šešiolika metų, buvo vasara, be galo karšta. Tikrai buvo gaila atostogas parduoti, tad po pirmos darbo dienos pamelavau, kad susilaužiau ranką, ir išėjau. Odą nudegiau taip, kad dar gerą savaitę vaikščioti galėjau tik pavėsyje.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Kartais geltona, kartais tamsiai mėlyna.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Pajūris.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Darbo pobūdis neleidžia tokiai įsisiautėti. Ne mane gelbėti nuo rutinos reikia, o rutinai mane! Nuo chaoso! Visai neblogai būtų žiupsnelis rutinos.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Išgirdus pagyras trumpai pasidžiaugti ir tuoj pat visiškai užmiršti. Arba aukoti malonumą trumpalaikėje distancijoje dėl pasisekimo ilgalaikėje.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Kai nugaišo mylimas augintinis.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Ir mėgstu, ir nemėgstu savo kruopštumo. Viena vertus, jis stabdo veiksmą, kita vertus, suteikia neprilygstamo gylio ir įdirbio, kurio nesuvaidinsi.