Naujos kartos medžiagų kūrėjai, anot ne vieną pasaulinį apdovanojimą pelniusio kūrėjo, ieško sprendimų gamtoje mėgindami audiniams suteikti lotoso lapo savybes, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Apie lietpalčio ateitį profesorius kalba 2026-aisiais, kai sutampa dvi su šio drabužio raida susijusios sukaktys.
Prieš 175 metus savo veiklą pradėjo britų siuvėjas Johnas Emary, vėliau sukūręs vandeniui atsparų audinį, o prieš 170 metų – Thomas Burberry, 1879-aisiais, sukūrė gabardiną.
M. Metlovaitė – apie nerealius žvaigždžių įnorius, apkalbas ir meilę
XIX amžiuje prabanga buvo tiesiog nesušlapti
K. Lekeckas lietpalčio technologijų raidą apibūdina ir per besikeičiančią jo sampratą.
Susiję straipsniai
„XIX amžiuje gerovės įrodymas buvo turėti drabužį, pro kurį neprasiskverbia vanduo. XX amžiuje – turėti lengvą ir kvėpuojantį neperšlampamą drabužį. XXI amžiuje – turėti paltą, kuriame visos šios technologijos apskritai nematomos“, – sako profesorius.
Anot jo, iš pirmo žvilgsnio prabangus miesto lietpaltis gali atrodyti kaip nepriekaištingai pasiūtas klasikinis medvilninis ar vilnonis paltas.
„Tik jo viduje esanti membrana, laminavimas, impregnavimas ir sandarintos konstrukcinės detalės išduoda, kad po tradicine išore slypi modernausi tekstilės inžinerijos pasiekimai“, – pasakoja K. Lekeckas.
Pasak jo, dabartinį technologinį lietpalčio sudėtingumą geriausiai atskleidžia jo raida per pastaruosius du šimtmečius.
„Nuo gumos tarp dviejų audinių iki beveik nematomos molekulinės inžinerijos – lietpaltis tapo vienu technologiškai sudėtingiausių mūsų garderobo drabužių“, – sako dizaineris.
Savo lietpalčiuose mažina siūlių skaičių
K. Lekeckas lietpalčius kuria ir savo vardo vyrų mados namuose.
„Mūsų lietpalčių turime klasikinių, be gobtuvo, taip pat modernių, sukonstruotų „zero waste“ technologija, išnaudojant visą medžiagos plotį, išvengiant atliekų ir tuo pačiu sumažinant siūlių, kurios mažina lietpalčio funkcionalumą“, – pasakoja dizaineris.
Pasak K. Lekecko, neperšlampamo drabužio savybes lemia ne vien pasirinktas audinys.
„Net labai geras audinys dar negarantuoja visiškai neperšlampamo drabužio. Vanduo gali patekti per siūles, užtrauktukus, kišenių angas ar kitas konstrukcines vietas. Todėl techniniuose lietpalčiuose siūlės dažnai papildomai užklijuojamos specialia juosta“, – aiškina jis.
Du jubiliejai primena svarbius etapus
1851 m. britų siuvėjas Johnas Emary Londone pradėjo savo veiklą, o 1853 m. sukūrė vandeniui atsparų vilnonį audinį. Su juo siejamas ir „Aquascutum“ pavadinimas, sudarytas iš lotyniškų žodžių aqua – „vanduo“ ir scutum – „skydas“. 2026 m. nuo šios istorijos pradžios sukanka 175 metai.
„Tai gerai atspindi visą to meto lietpalčio idėją: elegantiškas drabužis turėjo tapti skydu nuo britiško oro“, – sako K. Lekeckas.
1856 m. savo veiklą Basingstoke pradėjo Thomas Burberry. 1879 m. jis sukūrė gabardiną, o 1888 m. ši medžiaga buvo patentuota. Šaltiniuose gabardinas apibūdinamas kaip lengvas, kvėpuojantis ir nuo lietingo oro saugantis audinys.
„Iki tol apsauga nuo lietaus dažniausiai buvo pasiekiama audinį padengiant ar impregnuojant aliejumi, vašku arba guma. Gabardino principas buvo kitoks: apsaugines savybes didele dalimi suteikė pats itin tankiai austas audinys. Jis buvo lengvesnis, lankstesnis ir geriau praleido kūno išskiriamą drėgmę nei ankstesni gumuoti audiniai“, – pasakoja K. Lekeckas.
Gabardinas, anot jo, vėliau buvo naudojamas kuriant trench coat, arba tranšėjinį paltą. Pirmojo pasaulinio karo metais tokio tipo paltai buvo siejami su karine apranga.
„Jo konstrukcija buvo susijusi ne tik su estetika. Antpečiai turėjo karinę funkciją, diržas padėdavo prigludinti drabužį, o metaliniai D formos žiedai buvo skirti ekipuotei tvirtinti“, – aiškina profesorius.
Nuo lietaus apsaugodavo, bet...
Bene ankstyviausias lietpalčio raidos etapas siejamas su škotų chemiku Charlesu Macintosh. 1823 m. jis sukūrė ir patentavo medžiagą, kurioje kaučiuko sluoksnis buvo įterpiamas tarp dviejų tekstilės sluoksnių. Iš jos siuvami paltai ilgainiui pradėti vadinti Macintosh arba Mackintosh.
K. Lekeckas atkreipia dėmesį į vieną ankstyvųjų neperšlampamų audinių trūkumą.
„Pirmieji modernūs lietpalčiai saugojo nuo lietaus, bet žmogus galėjo sušlapti nuo savęs. XIX amžiaus gumuotas „Macintosh“ audinys buvo nepralaidus vandeniui, tačiau praktiškai nekvėpavo. Todėl intensyviau judant drėgmė kaupėsi drabužio viduje. Paradoksas: lietus nepatenka, bet vis tiek esi šlapias“, – pasakoja profesorius.
Daug vėliau tekstilės technologijose pradėtos naudoti membranos, kurių paskirtis – sulaikyti skystą vandenį ir kartu leisti pasišalinti kūno drėgmės garams.
„Tradiciniame GORE-TEX aiškinime membranos poros apibūdinamos kaip maždaug 20 000 kartų mažesnės už vandens lašą, tačiau apie 700 kartų didesnės už vandens garų molekulę. Todėl skystas vanduo nepraeina į vidų, o kūno drėgmės garai gali judėti į išorę“, – sako K. Lekeckas.
Ar kiekvienas šiandieninis lietpaltis yra visiškai neperšlampamas?
Kalbant apie šiuolaikinius lietpalčius svarbu atskirti dvi sąvokas, kurios būna nurodomos: „water-resistant“ ir „waterproof“. Pirmasis, water-resistant, audinys yra atsparus vandeniui: lengvas lietus ar vandens lašai kurį laiką lieka paviršiuje ir nubėga nuo jo, tačiau ilgai būnant stipriame lietuje vanduo galiausiai gali prasiskverbti, tuo tarpu „Waterproof“ reiškia gerokai aukštesnį apsaugos lygį.
K. Lekecko kūryba įvertinta tarptautiniuose konkursuose
2026 m. K. Lekecko kolekcija „The Error of Perfection“ tarptautiniuose „International Design Awards“ pelnė auksą vyrų pret-a-porter kategorijoje ir „Fashion Design of the Year“ titulą. Oficialioje konkurso laureatų duomenų bazėje K. Lekeckas nurodomas kaip kolekcijos pagrindinis dizaineris.
2025 m. jo kolekcija „Undiscovered Landscapes“ „A’ Design Award“ mados ir aprangos dizaino kategorijoje buvo įvertinta bronza, o 2021 m. kolekcija „Re Created Sustainable Suite“ šiame konkurse pelnė aukso apdovanojimą.
„International Design Awards“ laureato biografijoje taip pat nurodoma, kad K. Lekeckas yra pelnęs aukso apdovanojimą „French Fashion Award“ 2024 m., taip pat kitų tarptautinių dizaino konkursų įvertinimų.