Argentinietiškojo tango pradininkas ir dainininkas Eduardo Šlekys-Gimenezas (56 m.)
Visada galvoju apie savo senelius lietuvius – jų dvasinę stiprybę, drąsą ir ryžtą pradėti gyvenimą kitame pasaulio krašte. Senelis Justinas Šlekys išvyko iš Veiviržėnų, o močiutė Marija Uperman, būdama vos septyniolikos, paliko Tauragę. Likimas juos suvedė Urugvajuje.
Kai jaučiuosi vienišas ar prislėgtas, pažvelgiu į ant sienos kabančią jų nuotrauką – ji suteikia stiprybės ir primena niekada nepasiduoti. Būtent močiutė paskatino mane atvykti į Lietuvą. Ji sakė: „Eduardo, matai horizontą? Ten yra Lietuva. Važiuok ten. Ten būsi labai laimingas.“
A. Landsbergienė – apie parduotą verslą, garsios pavardės naštą ir ginčus su vyru
Kai 1999 metais antrą kartą atvykau į Lietuvą, turėjau tik bilietą į vieną pusę ir apie grįžimą negalvojau. Matyt, iš senelių paveldėjau nuotykių, rizikos ir adrenalino troškimą, o gal ir truputį beprotiškos drąsos. Dėl jos Lietuvoje gyvenu jau beveik trisdešimt metų ir kuriu savo pasaką.
LRT radijo laidų vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė (41 m.)
Susiję straipsniai
Išmokau gyventi pagal savo sąžinę. Taip vadinasi ir mano knyga „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“.
Močiutė mokė nesijaudinti, jei kas nors ant tavęs pila purvą, dergia ar nesąžiningai kaltina. Svarbiausia visada viduje žinoti, kad nenusižengei savo vertybiniams ir moraliniams principams. Jos dėka labai tikiu, kad už visus gerus darbus sulaukiama gero atlygio, o už blogus – blogo.
Krepšininkas Edvinas Šeškus (31 m.)
Svarbiausia pamoka – ne tik sakyti, kad šeima yra brangiausia ir norisi su ja praleisti kuo daugiau laiko, bet iš tikrųjų tą laiką jai skirti ir savo veiksmais parodyti, kokia ji tau svarbi.
Prisimenu, kad seneliai visada būdavo šalia. Nesvarbu, kada nuvažiuodavai į svečius, jie nebūdavo apsikrovę darbais ar nereikalingomis nesąmonėmis. Dar turiu mamutę Prienuose – močiutę, todėl žinau, kad ji visada lauks manęs atvažiuojančio. O tada mano dukrytėms teps sumuštinukus taip, kaip vaikystėje tepdavo man.
Fotomenininkė Jurga Vernickė (56 m.)
Mano seneliai Ona ir Leonardas Vasiliauskai buvo nuostabūs žmonės. Jau daugybę metų ant mano darbo stalo stovi jų nuotrauka, kuri primena, kas aš esu ir kokios yra mano šaknys. Tai žmonės, išgyvenę du karus ir užauginę septynis talentingus muzikus. Pagrindinė vertybė, kurią jie įskiepijo ir man, buvo šeima.
Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų – didžiosios metų šventės, per kurias susirinkdavo visa gausi giminė.