Žinoma advokatė R. Lazauskienė atskleidė, kas vyksta už uždarų durų: „Klaidos turi savo kainą“

Advokatės kabinete dažnai kartojasi panašus pokalbis. Klientai žmonės, aplinkybes ir pinigų sumos, bet pokalbio esmė lieka beveik tokia pat.

„Mes juk buvome susitarę“, – sako žmogus.

„Kur tai parašyta?“ – klausia advokatė.

Trumpa tyla.

„Niekur. Bet man pažadėjo. Aš pasitikėjau ir tikėjau.“

Per daugiau kaip dvidešimt profesinės praktikos metų R. Lazauskienė, įkūrusi savo advokatų kontorą ADVOCATERA, šį sakinį girdėjo daugybę skirtingų variantų.

Kartais taip kalba vienas kitam pinigų paskolinę giminaičiai, kartais – bendrą verslą pradėję draugai, kartais – žmonės, pamiršę sutartyje iki galo neperskaitę, o kartais – vienas kitam meilę iki gyvenimo pabaigos žadėjusios, bet pažadus pamiršusios poros. Visus juos sieja įsitikinimas, kad kadaise duoto žodžio turėjo pakakti.

Garbės žodis yra kilnus dalykas. Bet dažnai du prieš skirtingų prisiminimų, ką vienas kitam pažadėjo. Žmogus būna labai tvirtai įsitikinęs, kad yra teisus, bet negali nieko įrodyti“, – sako R.Lazauskienė.

Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje vis dar labai populiarus „nemokamas teisės universitetas“, kurio dėstytojais tampa draugai, kaimynai ir interneto komentatoriai.

„Pas advokatą žmogus neretai ateina jau išlaikęs visus šio universiteto egzaminus ir patyręs jų kainą“, – šypteli ji.

Ta kaina kartais būna nepalanki sutartis, praleistas terminas, perleistas turtas arba konfliktas, kurio buvo galima išvengti. Tuomet tikimasi, kad advokatas tučtuojau ras kodekso straipsnį, sakinį ar procesinę gudrybę, kurie viską anuliuos. Tačiau advokatas nėra burtininkas, galintis panaikinti neapgalvoto parašo pasekmes ar raštu neįtvirtintą pažadą paversti įrodymu.

„Negalime iš sutarties ištrinti sąlygų, kurios žmogui šiandien nebepatinka, ar panaikinti neapgalvotų pasitikėjimo pasekmių. Galime ieškoti teisinės išeities, ginčyti tai, kam yra pagrindo, ir mažinti patiriamą žalą. Tačiau kartais tenka pasakyti labai nemalonią tiesą – reikėjo ateiti anksčiau“, – kalba advokatė.

R.Lazauskienė sako, kad klaida nėra blogiausia, kas žmogui gali nutikti: „Ją galima pripažinti, taisyti, iš jos pasimokyti. Brangiausiai kainuoja sprendimai, kuriuos žmogus seniai žino turįs priimti, bet vis atidėlioja“.

Pačios Raimondos kelias į teisę irgi prasidėjo ne nuo tvirto asmeninio apsisprendimo.

Pirmoji jos ateitį šioje profesijoje pamatė mama. Ji nebuvo nei teisininkė, nei akademikė, nėjo aukštų pareigų. Tačiau turėjo vieną atkaklią svajonę – norėjo, kad dukra taptų teisėja.

„Vaikystėje pati tuo visiškai netikėjau. Neįsivaizdavau savęs nei teisėja, nei apskritai teisininke. Tiesą sakant, norėjau tapti prekių bazės sandėlio valytoja“, – nuoširdžiai juokiasi Raimonda.

Jos krikšto mama dirbo tokios bazės vedėja ir vaiko akimis Raimondai atrodė labai graži bei turtinga moteris.

„Sandėlyje buvo daugybė tais laikais deficitinių prekių. Labai daug jų būdavo sukrauta ant grindų, o žmonės ateidavo jų pasiimti – tarp jų ir mano mama. Man, vaikui, atrodė, kad valytoja gali susirinkti viską, ką randa ant žemės, ir parsinešti namo. Ir tai atrodė visiškai sąžininga ir teisėta“, – pasakoja Raimonda.

Mamos svajonė išsipildė ne pažodžiui, bet labai arti. Profesinį teisininkės kelią Raimonda pradėjo būdama 24-erių, o 29-erių jau tapo advokate.

„Profesinio autoriteto advokatui neužtenka įgyti vieną kartą. Jį teko įrodinėti karjeros pradžioje, tenka įrodinėti ir dabar, po daugiau kaip dvidešimties praktikos metų. Ir, matyt, teks iki pat profesinio kelio pabaigos. Teismo procese niekam neįdomu, ką žinojai prieš penkerius metus. Turi būti pasirengęs šiandien“, – sako advokatė.

R.Lazauskienė, kurdama advokato kontorą, jau turėjo profesinės patirties. Tačiau klausimas „o jeigu klientų nebus arba aplinkybės pasikeis?“ buvo labai aktualus.

Palikti tai, kas pažįstama ir saugu, ir pradėti dirbti savarankiškai reiškė atsisakyti žinomo kelio ir pačiai prisiimti atsakomybę už tai, kas bus toliau, – ir ne tik už save.

„Keturi viršininkai ir jų duodami nurodymai man niekada nekėlė didelio entuziazmo. Manau, ilgainiui būčiau tiesiog uždususi. Nežinomybė gąsdino, bet dar labiau gąsdino mintis, kad galiu taip ir nepabandyti susikurti tokios profesinės aplinkos, kokios pati noriu“, – atvirai sako ji. Ji pasirinko laisvę ir kartu su ja tenkančią atsakomybę. „Neturėjau garantijos, kad viskas bus gerai. Tiesiog pasitikėjau savimi ir likimu. Kartais pasiryžimas nėra būsena, kai nebebijai. Tai momentas, kai baimė niekur nedingsta, bet vis tiek imi ir padarai“, – sako R.Lazauskienė.

Ji įsitikinusi, kad sėkmė dažniausiai tik patvirtina, jog pasirinkai tinkamai. O nesėkmė priverčia sustoti ir iš tikrųjų suprasti, ko nori, ko nebenori, kuo gali pasitikėti ir kokios kainos už tariamą ramybę daugiau nebemokėsi.

„Mano patirtos nesėkmės tapo savotišku algoritmu. Jos gana tiksliai nukreipė ten, kur šiandien esu“, – svarsto advokatė.

„Tikrai nelaikau savęs didele verslininke, tačiau jeigu reikėtų atsakyti, kur yra mano verslumas, atsakyčiau, kad sukūriau „boutique“ tipo advokatų kontorą. Nenoriu teisinių paslaugų fabriko, kuriame žmogus perduodamas iš vienų rankų į kitas, kol jo istorija galiausiai virsta tik bylos numeriu“, – sako R.Lazauskienė.

„Boutique“ jai nėra demonstratyvi prabanga ar bandymas pasirodyti išskirtinei. Tai sąmoningai pasirinktas kontoros dydis ir darbo būdas, leidžiantis visada žinoti, kas vyksta bylose, atsirinkti darbus ir neprarasti asmeninės atsakomybės už klientui teikiamą pagalbą.

„Klientas neprivalo būti teisus visais klausimais. Tam jis ir ateina pas advokatą – kad išgirstų objektyvų vertinimą. Rūpinimasis nėra pažadas, kad viskas baigsis taip, kaip žmogus tikisi. Kartais didžiausia pagalba – laiku pasakyta nemaloni tiesa“, – įsitikinusi advokatė.

Kontoros pavadinimą ji taip pat rinkosi sąmoningai. Nenorėjo dar vienos pavardžių kombinacijos ar formalaus teisinių paslaugų pavadinimo. Jai šiame žodyje susijungia advokatūra ir nauja era – jos pačios sukurtas profesinis etapas.

„ADVOCATERA man reiškia šiuolaikišką advokatūrą, kurioje kompetencija nepanaikina žmogiškumo. Teisė yra tiksli, tačiau žmonės, kurie ateina pagalbos, nėra vien teisinės situacijos. Jie jaučia baimę, pyktį, būna įskaudinti, kartais ir sutrikę. Advokatas turi matyti ne tik dokumentus, bet ir žmogų, kurio gyvenimą tie dokumentai gali pakeisti“, – kalba kontoros įkūrėja.

ADVOCATERA įsikūrusi istorinėje Kauno vietoje. Įėjimą į kontoros patalpas gatvėje žymi masyvi žalio marmuro arka. Šioje vietoje XVII–XVIII a. stovėjo Totorių vartai, priklausę senojo Kauno gynybinei sienai. Pro juos vedė kelias Vilniaus link, čia buvo kontroliuojamas žmonių ir krovinių judėjimas. Vietos istoriją šiandien primena Kauno miesto savivaldybės įrengta informacinė lenta.

Prie jos dažnai sustoja ekskursijų grupės, gidai pasakoja miesto istoriją, stabteli susidomėję praeiviai.

„Man patinka, kad mūsų kontora įsikūrusi ne bevardėje erdvėje, o vietoje, kuri turi savo atmintį. Vartai kadaise žymėjo miesto ribą ir buvo susiję su jo apsauga. Šios paralelės nereikėjo dirbtinai sugalvoti – ją sukūrė pati vietos istorija“, – sako advokatė.

Dabar pro šiuos simbolinius vartus į kontorą kasdien ateina žmonės, atsidūrę prie savo ribos. Vieni dar tik svarsto, ar pradėti teisinį procesą. Kiti jau suprato, kad delsė per ilgai. Treti nori kovoti bet kokia kaina ir tikisi, kad advokatas padės nubausti kitą žmogų.

Tačiau ne kiekvieną kovą verta tęsti.

Advokato profesija dažniausiai siejama su kova – gebėjimu nenusileisti, rasti argumentų, išnaudoti visas procesines galimybes ir eiti iki galo. Raimonda taip pat moka kovoti. Tačiau metai teismo salėse išmokė, kad ne kiekviena iki galo tęsiama kova tampa pergale.

„Gyvenime svarbu žinoti, už ką kovoji. Bet lygiai taip pat svarbu suprasti, kada tęsiama kova jau nebegina tavo interesų ir tampa vien principo reikalu. Pasitraukimas ne visada yra pralaimėjimas. Kartais tai pats brandžiausias žmogaus sprendimas. Kartais žmogus išeina iš konsultacijos negavęs to atsakymo, kurio tikėjosi. Tačiau mano darbas nėra nuraminti bet kokia kaina. Mano darbas – pasakyti, kokia iš tiesų yra jo padėtis ir ką dar galima padaryti“, – pabrėžia Raimonda.

Reputacija, jos įsitikinimu, nesukuriama viena garsia byla, brangiu interjeru ar publikacijomis spaudoje. Ji kaupiasi lėtai – iš pasirengimo, žodžio, kurio laikomasi, pagarbos klientui ir sprendimų, apie kuriuos viešai galbūt niekas niekada nesužinos. Prarasti ją galima gerokai greičiau. Kartais pakanka vieno sprendimo, kuris tuo metu atrodė labai pelningas.

Profesinį reiklumą su žmogiškumu Raimonda sieja ne tik su studijomis ar darbo patirtimi.

Bendravimo pagrindus dar vaikystėje jai labai aiškiai suformulavo tėtis. Jis buvo itin reiklus etiketui ir mokė, kad kalbantis su žmogumi nesvarbu nei jo amžius, nei pareigos, nei socialinė padėtis. Kito žmogaus negalima pertraukinėti. O jeigu nori, kad žmonės tavęs nevengtų ir norėtų su tavimi bendrauti, kalbėk protingai, įdomiai, šmaikščiai arba išmintingai.

„Nežinau, ar tėtis šią formulę kur nors perskaitė, ar pats sugalvojo, bet ji man labai praverčia. Ir gyvenime, ir teismo salėje“, – šypsosi advokatė.

Raimonda mano, kad vyrui teisininkui kartais lengviau iš karto įgyti kliento pasitikėjimą. Moteriai gali tekti ilgiau įrodinėti, kad už jos išvaizdos ar emocingumo slypi profesinė drausmė ir kompetencija. Tačiau vyrų ir moterų priešpriešos ji nekuria.

„Yra visokių vyrų ir visokių moterų. Galiausiai teismo salėje lieka ne lytis, o pasirengimas, argumentai ir gebėjimas atsakyti už savo žodžius. Todėl nesistengiu atrodyti nei geresnė, nei esu, nei blogesnė, kad parodyčiau charakterį. Man svarbiau būti tokiai, už kokią pati galiu atsakyti“, – kalba R.Lazauskienė.

Prie žaliosios ADVOCATERA arkos ir toliau sustoja ekskursijos. Žmonės perskaito apie vartus, kurie kadaise saugojo miestą, nusifotografuoja ir nueina savais keliais.

Už arkos tuo metu priimami sudėtingi sprendimai – dėl turto, verslo, atsakomybės, laisvės ir žmogaus ateities. Vieniems ši vieta tampa įėjimu į ilgą teisinę kovą. Kitiems – galimybe jos išvengti. Tačiau dažniausiai žmogus čia ateina todėl, kad pagaliau ryžosi peržengti ribą, prie kurios pernelyg ilgai dvejojo.

Raimonda kadaise taip pat stovėjo prie savosios ribos – tarp įprasto, patogaus kelio ir savarankiško gyvenimo, už kurį visą atsakomybę turės prisiimti pati. Ji žengė pirmyn nežinodama, kiek klientų ateis, kaip seksis ir ar pasirinkimas pasiteisins.

Šiandien už tos ribos – jos pačios sukurta advokatų kontora, daugiau kaip dvidešimt metų profesinės patirties ir nedidelė, tačiau stipri teisininkų komanda. Tai žmonės, kuriais Raimonda pasitiki dėl jų kompetencijos, atsakomybės ir požiūrio į klientą.

„Tai, kas ADVOCATERA yra šiandien, nėra vien mano nuopelnas. Su manimi dirba profesionalūs, atsakingi ir nuoširdžiai savo darbui atsidavę teisininkai. Mūsų nuomonės ne visuomet sutampa – teisėje būtų net keista, jeigu nekiltų diskusijų. Tačiau mus vienija svarbiausia: kliento problema mums nėra tik dar vienas dokumentas ar bylos numeris. Mes iš tikrųjų ieškome, kaip žmogui padėti“, – sako advokatė.

Raimonda nemano, kad stiprus žmogus yra tas, kuris niekada neklysta. „Stiprus yra tas, kuris nebebėga nuo sprendimo vien todėl, kad jis sunkus. Klaidos turi savo kainą. Tačiau brangiausiai vis tiek kainuoja gyvenimas, darbas, santykiai ar problema, kurių nedrįstame laiku pakeisti. Vienas žmogus negali sukurti bendro gyvenimo ar verslo už du, todėl brangiausiai kainuoja ne tai, kad patikėjome, o laikas, kurį praradome bijodami priimti sprendimą“, – apibendrina R.Lazauskienė.