Laidų vedėja, nuomonės formuotoja Gintarė Gurevičiūtė (40 m.) beveik prieš dvejus metus ryžosi svarbiam pokyčiui, po 15 metų gyvenimo sostinės Užupio rajone ji persikėlė į 180 kvadratinių metrų namą Vilniaus pašonėje.

Pakuodama daiktus ir atsisveikindama su vieta, kur prabėgo didelė jos savarankiško gyvenimo dalis, Gintarė dar nežinojo, kaip greitai pamils naujuosius namus. Pradžia nebuvo lengva: pirmą dieną erdvus namas pasirodė toks nykus ir per didelis vienam žmogui, kad ji nenorėjo išeiti iš miegamojo.

Tačiau šiandien dideli langai, pro kuriuos atsiveria gamta, šviesios erdvės ir apgalvotos interjero detalės jau yra tapusios jos kasdienybės dalimi.

Gyvendama dviejų aukštų name Gintarė atrado ir netikėtų pomėgių, kurie suteikia ramybės. Tai – krūmelių karpymas ar žolės pjovimas, lyg savotiška meditacija. Daug keliaujančiai, filmuojančiai ir su žmonėmis bendraujančiai moteriai čia gera sugrįžti, pabūti tyloje ir atgauti jėgas.

[[ge:lrytas:lrytas:44483777]]

Apie namus Gintarė pasakoja su šiluma, tačiau neslepia nei paskolos, nei užsitęsusių darbų, nei to, kad kai kurie sprendimai šiandien galbūt būtų kitokie.

Taip pat atvirai ji kalba ir apie mažiau matomą savo gyvenimo pusę: spaudimą neklysti, nuovargį nuo viešumo ir laiką, kai kurdama turinį kitiems pati nebespėjo mėgautis gyvenimu. Dabar ji vėl atranda norą dalytis, tik gerokai atidžiau saugo savo privatumą ir renkasi, kam pasakyti „taip“.

[[ge:lrytas:lrytas:44351693]][[ge:lrytas:lrytas:43437809]][[ge:lrytas:lrytas:44116436]]

– Gintare, 15 metų gyvenai sostinės širdyje. Kodėl nutarei persikelti arčiau gamtos?

– Prisipažinsiu, šį namą įsigijau visiškai atsitiktinai. Po penkiolikos metų nuomojantis būstą jaučiau, kad atėjo metas įsigyti nuosavus namus, ir dairiausi buto netoli tos vietos, kur gyvenau. Pamenu, po vienos apžiūros pietavau su artimu bičiuliu ir pasiguodžiau, kaip nežmoniškai kyla kainos. Tada jis pasiūlė: o kodėl neįsigijus namo naujame kvartale, kurį stato mūsų draugai? Vieną namą ten buvo rezervavęs jis pats, kaip tik buvo likęs paskutinis neparduotas.

Esu labai spontaniškas žmogus. Buvo penktadienio popietė, norėjau namą apžiūrėti iškart, bet nebuvo kam aprodyti, tad tiesiog nuvažiavome ir apsidairėme iš lauko. Viskas patiko ir sprendimą pirkti priėmiau net nemačiusi namo iš vidaus.

Po poros savaičių, kai buvau kelionėje, sulaukiau pardavėjų skambučio: atsirado kitų pirkėjų ir, jei per porą dienų nesumokėsiu depozito, namą parduos jiems.

[[ge:lrytas:lrytas:44575198]]

– Tačiau nusipirkusi namą pusmetį jame nieko nedarei. Kodėl reikėjo to atsitraukimo?

– Tai nebuvo planuotas pirkinys – tuo metu daug keliavau, kartu tvarkiau paskolos dokumentus ir ieškojau, kas kurs interjerą ir atliks įrengimo darbus. Man buvo svarbu ne tik darbų kokybė ir kaina, bet ir tai, kas tie žmonės, kokią energiją jie paliks mano namuose. Norėjau, kad puoselėtų tas pačias vertybes kaip ir aš.

Ir taip visai netikėtai mano namus kūrė šeimos: užuolaidas siuvo mama su dukra, vandens filtrus įrengė tėtis su sūnumi, o interjerą kūrė dviejų seserų studija. Man tai labai daug reiškia.

– Atvirai sakai, kad namą įsigijai su paskola, kaip ir daugelis žmonių. Kodėl tau svarbu tai paminėti?

– Susiduriu su nuomone, kad esu milijonierė, kuri neskaičiuoja pinigų. Taip tikrai nėra. Kaip ir dauguma dirbančių lietuvių, namą pirkau su paskola. Man svarbu tai pasakyti, nes noriu, kad žmonės matytų mano tikrą gyvenimą, o ne iliuziją.

Visą tekstą ir nuotraukas rasite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

G. Gurevičiūtė atvėrė savo naujų 180 kv. m namų duris: „Sprendimą pirkti priėmiau net nemačiusi vidaus“