Žinomi žmonės prisiminė Anapilin iškeliavusius atrimuosius: atskleidė, ko ilgisi labiausiai

Labiausiai, žinoma, ilgiuosi savo mylimo tėčio. Jau dešimt metų, kai jo nebėra su mumis, ir ta tuštuma niekada nedings. Išgyventi padeda šilti prisiminimai ir pasikalbėjimai. Aš tikrai su juo pasikalbu. Išsipasakoju jam tai, dėl ko neramu.

Esu tikra, kad jis yra šalia ir saugo mus iš dangaus. Ilgiuosi ir kitų artimųjų. Savo senelių, deja, jau nė vieno negaliu apkabinti.

Pirmas žmogus, kuris ateina į galvą, kai kalbu apie ilgesį, – mano senelis. Jis buvo tremtinys, o mirė prieš dešimtmetį sulaukęs beveik 100 metų. Tai buvo vienas darbščiausių žmonių, kokius pažinojau. Nors aukštųjų mokslų nebuvo baigęs, buvo išmintingas, be galo geros širdies, turėjo labai gerą nuojautą ir fantastišką humoro jausmą.

Manau, kad be ilgesio žmogus negali nugyventi gyvenimo ir kad tą naštą visiems tenka nešti. Mes dar turime išsaugoję senelio namus ir kiekvieną kartą, kai ten lankausi, atrodo, kad jis ten kažkur yra. Jo daryti langai, jo sukaltas suoliukas, kai kur – jo dažytos sienos. Kiek įmanoma, stengiuosi išsaugoti tų namų autentiškumą ir atrodo, kad jis ten dar gyvena. Prie įvažiavimo į savo namus senelis buvo pastatęs didžiulį kryžių, kuris stovi iki dabar, ir tai – tarsi pasisveikinimas. Prisimenu jį per jo darbus.

Žmonių, kuriuos iš mano gyvenimo atėmė priklausomybės, – vienų jau niekada nebeapkabinsiu, kiti vis dar gyvena jų gniaužtuose, o kai kurių sveikata taip stipriai nukentėjo, kad jie jau nebėra tokie, kokius juos pažinojau. Apie juos galvoju beveik kasdien ir kaskart suspaudžia širdį, nes prisimenu, kokie jie buvo anksčiau. Stiprybės man suteikia tikėjimas į Dievą ir ilgas darbas su savimi – šiandieninio gyvenimo niekada nekeisčiau į tą pragarą, iš kurio man pavyko ištrūkti.

Labiausiai ilgiuosi tėčio. Viską gyvenime darau taip, kad jis galėtų manimi didžiuotis, ir stengiuosi vykdyti jo paskutinį prašymą rūpintis savimi.