Nes šią savaitę buvo pasiektas televizinis cinizmo rekordas. Bemaž trisdešimt minučių keistosios laidos autorius vedžiojo Lietuvos žiūrovus vampyriškais labirintais ir rodė ramų, paprastą, lietuvišką, neišsilavinusį ir iš pažiūros naivų kaimo vaiką, nupjovusį savo kaimynui galvą.
Ach, su kokiu pasimėgavimu ir kokiomis taikliomis pastabomis bei patikslinimais buvo pasakojama nesudėtinga istorija!
Pradžioje gėrė. Paskui virtuviniu peiliu nudžyrino galvą. Paskui tą galvą įdėjo į polietileno maišelį ir nešė parodyti vienam, vėliau – antram kaimynui.
Paskui su nupjauta galva polietileno maišelyje lietuviškos TV laidos herojus nukako į miestelio turgų. Ir visiems siūlė parodyti.
“Tai kodėl nupjovei?”, - klausia žurnalistas.
“Tai kad nežinau, - sako šaunusis laidos herojus. – Nežinau, kaip čia atsitiko. Nupjoviau ir tiek.”
Kaip keista bebūtų, nekilo dėl tos laidos jokio triukšmo. Niekas nepasipiktino. Ir niekas nepastebėjo.
Prieš savaitę ar dvi tokį jaunuolį (atrodo, jo vardas Minedas) garbinga televizinė komisija visos Lietuvos akivaizdoje išvadino psichiškai nesveiku. O čia – nieko. Visi sveiki. Ir žiūrovai, ir žurnalistai, ir galvakirčiai.
Tik kirba vis dėlto, kirba klausimėlis: ką norėjo televizija parodyti ir ką norėjo tuo keistu interviu pasakyti. Aš žinau, kas atsitiktų, jei autoriui tą klausimą pateikčiau. Atsakytų taip, kaip ir jo herojus:
“Tai kad nežinau. Parodžiau ir tiek.”
Čia pirmoji rašinėlio dalis baigiasi.
Prasideda antroji.
Vieną šaltą šios savaitės vakarą, t.y. tokiu laiku, kai mieli Lietuvos vaikučiai baigia rogutėmis važinėtis ir vienas kitam sako – “einu per “Baltiją” nuogų mergų žiūrėt” – pas mane su buteliu raudono vyno užsuko du gerbiami ir penkissyk labiau patyrę profesijos broliai.
Negana to, kad alkani, dar ir žinių tądien nematę. Įsijungėm. Jos, žinoma, iškart ėmė išsirenginėt. Vyrai, žinoma – tas “uogas” aptarinėt. Aš, žinoma – užsirašinėt.
O paskui ėmiau ir išmečiau prirašytus lapelius į šiukšlyną. O kuomet vyrai nieko nepastebėję išėjo, dar ir apsiverkiau.
Mat viena iš “uogų”, ta, kuri pati negražiausia, skaitydama iš suflerio visai rimtą žinią ir, žinoma, sijoną žemėn numesdama, pasakė:
“Mes, žurnalistai, pritariame šitai akcijai.”
Jos – žurnalistės? Jos – taip pat universitetą baigusios? Galvojau, kitą dieną kils didžiausias skandalas. Bet nekilo.
Nes niekas tų žodžių, kaip ir nupjautos galvos kitame kanale, nepastebėjo. Cinizmo viršūnė!
Valentinai, kur tu?
Cinikai, sugrįžk greičiau!