Dar paauglystėje ji pastebėjo turinti neįprastų galių. Įėjusi į tuščią
patalpą girdėdavo žodžius, kurie čia buvo ištarti prieš valandą. Vėliau
pradėjo matyti pranašingas ateities vizijas. Pačią ryškiausią ir
tragiškiausią - apie savo mirtį - ji pamatė ir išgirdo prieš 10 metų.
Vėtrė laipiojo po Alatau kalnus Kazachstane, netoli Tibeto sienos.
Netikėtai paslydo ir ėmė kristi į bedugnę. Vėtrę išgelbėjo tik
užkliuvęs ledo kirtiklis. Kabėdama virš bedugnės, ji išgirdo balsą,
kuris pranašavo ateitį: po 10 metų Vėtrė ištekės, pagimdys ir vėliau
neteks savo kūdikio.
Vėtrę, kuri vėliau studijavo parapsichologiją, būrė sau ir kitiems, visą
tą laiką kankino nerimas. Ji pradėjo važinėti pas Altajaus šamanus,
norėdama išvengti jai lemto likimo.
Prieš trejus metus Vėtrė susitiko seną jaunystės draugą, dzenbudistą
Ramūną. Pora pradėjo gyventi kartu. Jiems gimė duktė, kuri nuo
infekcijos po mėnesio mirė. Tragedija porą sukrėtė ir suartino. Jie
susituokė bažnyčioje. Dabar Vėtrė bando atsiriboti nuo aiškiaregysčių
ir būrimų. Visa, kas nutiko, ji vadina likimu.
„Galima tuo tikėti, galima - ne, - samprotavo laidos vedėja Daiva
Tamošiūnaitė-Budrė. - Tačiau apie tai kalba ne kokia nors neaiškaus
plauko būrėja ar neraštinga kaimietė. Išsilavinusi, daug tarptautinių
apdovanojimų už fotografijas pelniusi Vėtrė savo istoriją pasakoja
sklandžiai ir aiškiai. Tai - neįrodoma, gal tik sutapimas“.