Krepšinis – pustrečio komentatoriaus, nors ir laikom save krepšinio valstybe. Linas Kunigėlis ir Robertas Petrauskas nors kartais ir pabosta, tačiau bent jau dirba beveik neklysdami ir stebint rungtynes neverčia galvoti ne apie žaidimą, o apie komentatorių blevyzgas.
Kartais norėtųsi daugiau emocijų (tik ne per daug, kaip tai daro Laima Janušonytė, sugebanti pravirkti per rungtynes) arba užkulisių iš už krepšinio aikštelės (Vladas Janiūnas šiuo atžvilgiu sugebėdavo užpildyti visas pauzes, nors idealus komentatorius irgi nebuvo).
Be šių dviejų komentatorių dar yra Tomas Langvinis, neblogai komentuojantis NBA naktines transliacijas, tačiau jį už „pusę“ skaičiuoju todėl, kad kažin ar būtų įdomu stebėti jo komentuojamas Lietuvos rinktinės rungtynes. Priežastis paprasta – jis itin tinka komentuoti NBA stiliaus rungtynėms, bet jo emocijos prie europietiško, tuo labiau nacionalionio krepšinio nelabai tinka.
Dar turim dvi moteris, komentuojančios viską (per olimpines varžybas), bet dažniausiai krepšinį – Laimą Janušonytę ir Gintarę Grikštaitę. Moterų krepšinyje, mano nuomone, jos labai tinka, bet komentuoti vyrų krepšinį ne visada pavyksta – būna daugiau emocijų nei vyrų komentatorių darbe, bet dažniausiai jos neprofesionaliai atspindi įvykius aikštelėje.
Futbolo komentavimas – problema. Turim vieną gerą komentatorių – Nerijų Kesminą ir keletą galinčių komentuoti, bet dažnai trukdančių atsipalaidavus stebėti rungtynes. Pavyzdžiui, Vytaras Radzevičius, Darius Kuodis, Rimantas Mackevičius.
Pirmasis, pradėjęs kalbėti greitai, susivelia tarp žodžių, o dažnai dar mėgsta nušnekėti į lankas su savo „įžvalgomis“ ir prognozėmis. Kitų dviejų tandemas iškart sugadina rungtynes – vien ko verti per Pasaulio futbolo čempionatą interneto platybėse keliavę šių „futbolo ekspertų“ pasisakymai komentuojant rungtynes. Būtent todėl geriausiai vertinu N.Kesminą – tiksliai pateikiami faktai, be reikalo nevartojamos literatūriškos vingrybės bei geras žaidimo ir jo užkulisių žinojimas. Prie viso to prisideda dar ir tokie subjektyvūs dalykais, kaip balso tembras ir komentavimo greitis.
Anksčiau nepaminėjau vieno amžinojo nacionalinės televizijos komentatoriaus – Tautvydo Meškonio. Iki profesionalaus darbo komentuojant futbolo (kartais ir krepšinio) varžybas, trūksta ir, atrodo, trūks dar daug, bet šioj vietoj aplinkybės irgi kaltos – LRT neišgali samdyti daugiau komentatorių, todėl T.Meškonis dažnai turėdavo komentuoti visas įmanomas sporto šakas. Vadinasi ir išmanyti viską turėjo. O kai išmanai viską – nežinai nieko.
Vieni profesionaliausių savo srities komentatorių Lietuvoje, mano manymu, Formulės-1 “fanatikai” (gerąja to žodžio prasme) Kristijonas Kaikaris ir Arūnas Volungevičius. Pirmas dalykas, kuo jie išsiskiria iš visų kitų – jie vieninteliai Lietuvoje moka komentuoti „duetu“ – neužgožia vienas kito, bet puikiai papildo. Tą reikia sugebėti, nes dažniausiai iš dviejų komentatorių vienas mėgsta „įsiterpti“ visada, o antram nepaliekama progų arba labai mažai (V.Radzevičius ir N.Kesminas, D.Kuodis ir R.Mackevičius, etc.).
Manau, kad Lietuvoje vis dar nuolat rodomos F-1 varžybos, dalis nuopelnų tenką ir K.Kaikariui su A.Volungevičiumi. Jeigu ne jie, nebūtų kas profesionaliai komentuoja, todėl natūralu, kad Formulės-1 žiūrimumas būtų mažesnis.
Visi kiti epizodiniai komentatoriai, kurių čia nepaminėjau – dažniausiai komentuoja iš reikalo, kai nėra kam to daryti. Gaila, bet labai dažnai toks „reikalas“ atsiranda per olimpines varžybas, kuomet LRT bando išsiversti su keliais komentatoriais, o nuo to kenčia visos olimpinės varžybos.
Bendros išvados – nors ir esame pakankamai „sportiška“ valstybė, sporto komentatorių problema egzistuoja nuolat. Kas kaltas? Visų pirma, taupiosios komercinės televizijos, gailinčios lėšų išsiųsti komentatorius į užsienį ir ten komentuoti lietuvių varžybas, o ne sėdint tarp keturių sienų Vilniuje. Tokiu būdu komentavimo patirties bagažas tik didėtų, kas atsilieptų ir komentavimo kokybei. Kitas dalykas – neieškoma naujų komentatorių, bandoma verstis su tuo, ką turime.
O investicijos, į naujų komentatorių paieškas, manau, atsipirktų (neskaitant tokių beprasmių akcijų, kokias darė, berods, Omnitel, kai masinė komentatorių paieška buvo labiau panaši į humoro šou nei į rimtą atranką). Žinoma, atskira temą būtų galima rašyti ir apie Lietuvos televizijų požiūrį į sporto transliacijas, kas irgi lemia, jog varžybų komentavimas nėra aukščiausio lygio.
O juk būtų visai smagu kartais sulaukti net tokių emocijų.