LNK projektas, kuriame anksčiau dalyvaudavo premjerai, didžiausių miestų merai ir net prezidentai, pastaruosius dvejus metus keičia formatą.
Praėjusį sekmadienį ten dar matei Kazimierą Prunskienę, dėl apdovanojimų gausos vadinamą „Svogūnų Andriumi Mamontovu“, lyg ir politinių atostogų išėjusį Artūrą Paulauską ir dar keletą žinomesnių valdžios veikėjų.
Tai reiškia, kad visas darbas užgula dainininkų pečius, ir galbūt ne iš gero gyvenimo dainininkas Česlavas Gabalis scenoje pasirodo pasidabinęs tarsi ką tik nudažyta viešnamio „mama“, o solidaus amžiaus sulaukęs Edmundas Kučinskas vaizduoja Zuikį Puikį ir striksėdamas džiugina publiką.
Skaldyti juokus balandžio 1-ąją vėl ėmėsi tie, kuriems tai daryti kur kas lengviau tiek dėl jų įvaizdžio, tiek dėl vidinės laisvės.
Ir vis dėlto galima įtarti, kad rengėjai su ilgesiu mena laikus, kai salėje sėdėdavo ir kvatodavo didelio kalibro veikėjai. Tiesa, gal ne vienam piliečiui tai keldavo prieštaringų emocijų: „Kaip jis gali kvatotis, kai aš verkiu“.
Bet yra ir kita medalio pusė. Balandžio 1-oji visada būdavo ta vienintelė metų diena, kai galėdavai įsivaizduoti, kaip valstybės veikėjai atrodo savo virtuvėje, kiek jie turi humoro jausmo. Neretai nustebdavai išvydęs, kad kažkuris gali šypsotis ir gali būti ne tik sausa kempinė, kokį esame įpratę jį matyti politinių debatų laidose.
Bet prieš gerus porą metų patys politikos veikėjai viešai pradėjo skiesti apie savo darbo šventumą ir burbėti ant linksmesnių plaučių kolegų, kurie neva murzina rimtų politikų mundurą. Tarsi pieno lašas galėtų supurvinti mechaniko kombinezoną.
Man, pavyzdžiui, kur kas didesnė klounada atrodo dėdė, per rinkimų vajų kur nors Dzūkijoje ragaujantis samanę, triauškiantis raugintus agurkus ir tais pačiais „padargais“ bučiuojantis iš kažkur pagriebtą vargšę mergaitę.
Pagaliau juk praėjusią savaitę skaitėme apie JAV prezidentą George'ą W.Bushą, kuris, aiškiai dailindamas įvaizdį, žiniasklaidos atstovams surengė juoko vakarėlį ir pasakė kalbą, parašytą profesionalių komikų. Galbūt, pašiepiamas savų bei keikiamas priešų, jis yra nekoks pavyzdys mūsiškiams.
Bet juk jis dar sugeba juoktis. O ką mūsiškiai iškrėtė tokio, kad nebenori linksmintis?