Apie jį moteris žinojo nedaug. Jo vardas – Algis. O gyventi, pasak Malvinos, jis turėtų kažkur Vilniuje.
Stasys ir Algis sovietų armijoje tarnavo beveik prieš pusę amžiaus. Jų dalinys buvo dislokuotas Moldovos pasienyje. Tarnybos metu vaikinai viskuo dalijosi ir buvo labai susidraugavę.
Po armijos jie planavo įsidarbinti vienoje Rusijos įmonėje. Tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė.
Stasys vedė ukrainietę ir išvyko gyventi į Ukrainą.
Jo draugas Algis sugrįžo į Lietuvą. „Mes mieliau ieškome į mus besikreipiančiųjų giminių arba šeimos narių. Tačiau šį kartą nutarėme padėti šiems žmonėms, – sakė viena laidos vedėjų Palmira Galkontaitė. – Ir nesuklydome. Paaiškėjo, kad tai – šviesūs, inteligentiški žmonės“.
Apie tai, kaip laidos rengėjams sekėsi suvesti armijos laikų bičiulius, bus pasakojama šį vakarą 19 val. 10 min.
Neturėjo vizos
Kai laidos kūrybinė grupė atvyko pas Algį, jis sakė iš karto supratęs, kad jo ieško Stasys. „Visuomet galvojau, kad jis kada nors mane susiras“, – džiugiai kalbėjo vyras.
Tuo tarpu Stasys, vos sužinojęs, kad atsirado jo armijos laikų bičiulis, susiruošė į Vilnių. Skubėdamas vyras net nepagalvojo, kad jam prireiks vizos. Tad Baltarusijos pasienyje jis buvo išlaipintas iš traukinio.
Pagalbos teko kreiptis į Lietuvos ambasadą Minske. Tad vietoj planuotos pusantros paros kelionė užtruko beveik savaitę. Tačiau tai neapkartino senų bičiulių susitikimo džiaugsmo.
Merginų numylėtiniai
„Kokį jūs įsivaizduojate Algį?“ – prieš susitikimą P.Galkontaitė klausė Stasio. „Aukštas, lieknas blondinas“, – net nemirktelėjęs jaunystės draugą apibūdino Stasys.
„Į studiją įžengė iš tikrųjų aukštas žmogus. Tačiau – ne visai lieknas. Ir blondinu jį vargu ar galima būtų pavadinti“, – laidos filmavimo akimirkas prisiminė P.Galkontaitė.
„Dabar mes tikrai negalime numirti. Mums reikia atsigriebti už prarastus draugystės metus“, – televizijos studijoje kalbėjo garbingo amžiaus vyrai.
Stasys ir Algis tarnybos kariuomenėje metus prisiminė su ilgesiu. „Pasieniečiai tais laikais buvo privilegijuoti, – pasakojo vyrai. – Mes gaudavome ne tik gardesnį duonos kąsnį, bet ir vyno. Dėl mūsų dėmesio varžėsi merginos“.