Jo ir Algio Ramanausko-Greitai pašaipoms, regis, nėra uždraustų temų. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Nes yra dalykų, iš kurių šaipytis Rimas dabar tikriausiai nesutiktų. Pavyzdžiui, iš krikščionybės.
Įrašas pašiurpino kleboną
N auji pažįstami, sužinoję, kad Rimas kiekvieną sekmadienį vaikšto į mišias Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, o šią vasarą per atostogas nori aplankyti Luvrą ir šv.Mikalojaus kapą Italijos mieste Baryje, iš pradžių pamano, kad tai - anekdotas.
Aštrus Rimo kuriamų televizijos personažų humoras lyg ir nedera prie minties, kad juos įkūnijantis asmuo yra pamaldus krikščionis, einantis išpažinties.
„Į mišias vaikštau gal jau dešimt metų. Ir ten man tikrai niekas nėra prikišęs darbo televizijoje. Bernardinų parapijos klebonas, vienuolis Arūnas Peškaitis, kartą man pasakė, kad kai kadaise išgirdo „Radioshow“ kasetę, jam pasidarė baisu.
O štai kaip viskas susiklostė - dabar esu jo parapijos narys. Senojoje mūsų kūryboje buvo dainų, dėl kurių dabar truputį gėda. Bet visi žmonės daro klaidų“, - kalbėjo Rimas.
Serialas - nejuokingas
Ankstyvuosiuose Rimo ir Algio įrašuose ironiškų užuominų apie bažnyčią netrūko. Tačiau dabar Rimas, kaip pats sako, visas kilusias idėjas „perleidžia per krikščionišką filtrą“.
„Nevengdavome riebiai apie kai kuriuos dalykus pasakyti. Dabar to nedaryčiau. Ką apie mano įsitikinimus mano Algis? Jis juos toleruoja.
Būtų kvaila, jei elgtųsi kitaip ir priekaištautų dėl mano pasirinkimo. Kol kas jis didžiuojasi, kad yra nekrikštytas. Tačiau dažniausiai būtent atsivertę į tikėjimą tampa aršiausiais krikščionimis“, - priminė Rimas.
O jei Algis Rimui pasiūlytų parengti, pavyzdžiui, nuodėmingo kunigo parodiją?
„Jeigu toks pasišaipymas turėtų rimtą ir konkretų pagrindą - galbūt. Jei atsirastų 20 negerai besielgiančių kunigų, reikėtų tokį personažą kurti. Bet Lietuvoje, manau, to nerastume.
Yra dalykų, kurių nesutikčiau kalbėti, kad ir kokį personažą vaidinčiau. Kai kam atrodo, kad iš religijos galima tyčiotis. Kodėl? Net Konstitucija užtikrina žmonėms tikėjimo laisvę.
Žinoma, pasitaiko kunigų, kurie nesilaiko savo pačių deklaruojamų moralės normų. Bet juk kunigai - irgi žmonės. Kokie žmonės - tokia ir Bažnyčia“, - neabejojo Rimas.
Itin prasto su tikėjimu susijusio humoro pavyzdžiu Rimas vadina MTV rodytą animacinį serialą „Popiežiaus miestas“. Vienas iš „Radioshow“ ideologų įsitikinęs, kad tai - visai nejuokingas kūrinys.
„Tame seriale nėra nieko įdomaus, koncentruoto. Tačiau pažiūrėkite, kiek jis sukėlė triukšmo. „Popiežiaus miestas“ buvo sukurtas, kai Katalikų bažnyčios vadovas Jonas Paulius II buvo prastos sveikatos.
Bet jis savo pavyzdžiu įrodė, kad ir pasiligojęs žmogus yra reikšmingas. Tame animaciniame filme iš jo padarė kažkokį varliagyvį. Užuominų, kurios leistų suprasti, kad kalbama apie konkretų asmenį, buvo daug. Tai - neetiška.
Mano jausmų tas serialas neįžeidė. MTV tiesiog norėjo sukelti skandalėlį ir pasireklamuoti. Didžiausią paslaugą sau krikščionys būtų padarę, jei tą filmą būtų tiesiog ignoravę.
Bet visada atsiranda tokių, kurie puola savo rankomis vykdyti teisingumą“, - gūžtelėjo pečiais Rimas.
Ar jis čia vis dėlto rimtai?
Patikėti, kad Rimo įkvėptos kalbos apie tikėjimą nėra tik subtilus pokštas, daugeliui žmonių nelengva. Net ir pažįstamiems.
Prieš porą metų jis dainininkei Atlantai gimtadienio proga padovanojo Jono Pauliaus II knygą. „Nustebino. Kaip manote, ar jis čia rimtai?“ - tada draugų klausinėjo atlikėja.
Priminus šią istoriją, Rimo veidas nušvinta. Jis tikisi, kad Atlanta skaitė jo dovanotą knygą: „O jei ne, tegu būtinai paskaito. Ji ten ras daug įdomių dalykų. Jonas Paulius II apie pasaulį mąstė giliai ir intelektualiai“.
Rimo bibliotekoje su religijotyra susijusios knygos, jo paties tvirtinimu, užima apie 70 procentų vietos. „Da Vinčio kodą“ jis taip pat skaitė. Ir nesuprato, dėl ko ši knyga sukėlė tokį triukšmą.
„Tai juk grožinė literatūra. Visi, kurie tiki religinio sąmokslo teorija ir gilinasi į Dano Browno kūrybą, turbūt turi fantazijos problemų. Eilinis skandalas, skirtas uždirbti pinigų.
Man tik keista, kad D.Browno knygas kai kas priima už gryną monetą, o Evangeliją - kaip išsigalvojimą ar neautentišką tekstą“, - stebėjosi Rimas.
Po mišių - į kavinę
Iš savo bendraamžių Rimas ne kartą girdėjo, kad į bažnyčią vaikšto tik mažai raštingos senolės. Skeptišką jaunų žmonių požiūrį į tikėjimą didžėjui, „Dviračio šou“ politologui Mauzeriui ir humoro žurnalo vyrams „Ragai“ mechanikui Česlovui sunku paaiškinti.
„Na, kai kam nepatinka bažnytinis menas ar ritualai. Bet nereikia pamiršti - tikėjimo esmė yra pats tikėjimas, o ne koks nors įvaizdis. O dėl senolių - Bernardinų bažnyčioje didžiąją dalį lankytojų sudaro jaunos šeimos“, - atkirto R.Šapauskas.
Po mišių sekmadieniais Rimas su bendraminčiais eina pasišnekučiuoti į Senamiesčio kavines. Geria arbatą, kavą, alų, aptaria praėjusios savaitės įspūdžius. Rimas sako, kad tai - kažkas panašaus į parapijiečių klubą.
Kartais Rimo pažįstami sulaukia pasiūlymo prisidėti prie šios sekmadieninės tradicijos. Bandymas verbuoti?
„Taip, tam tikra žmonių žvejyba užsiimu. Matau žmonių, kurie yra tikintys, bet tas jų tikėjimas prigesęs. Paskatinu juos ateiti į bažnyčią. Kartais nedrąsiam žmogui reikia paraginimo.
Bažnyčiai labiausiai trūksta sąmoningų krikščionių. O ne tokių, kurie tik ateina ir iš įpročio išklauso mišias. Man nepatinka, kai žmogus sako Dievą netikintis, tačiau kažko lyg ir bijo, todėl dėl viso pikto vaikšto į bažnyčią“, - dėstė Rimas.
Nuoširdumą palaikė pokštu
Apie Atgailos sakramentą pramogų verslo atstovas mano, kad tai - įprastas ir nieko stebinti neturintis ritualas.
„Susitaikau su Dievu ir savo sąžine. Šiais laikais žmonės moka didžiausius pinigus psichoterapeutams, pasakoja jiems savo problemas, net ir tai, ko gal nesakytų kunigui.
Tai - madinga, o eiti išpažinties - baugu. Man tai truputį keista“, - prisipažino Rimas.
Kai naujieji pažįstami sužino apie Rimo pamaldžiąją gyvenimo pusę, jie iš pradžių nustemba, o po to pasipila klausimai.
Dažniausiai neigiamus personažus TV ekrane vaidinantis vyras sakė, kad taip sukuriamas stereotipas - neva gyvenime jis irgi turėtų būti toks pats „trenktas“ ir pašėlęs.
„Bet tas aplinkinių nustebimas greitai baigiasi. Reikia atskirti personažą ir žmogų, kuris jį vaidina“, - paaiškino Rimas.
Kai internete atsirado pirmieji Rimo interviu, kuriuose jis įsijautęs kalbėjo apie tikėjimą, iškart pasklido gandas, kad tai - aukščiausio lygio „Radioshow“ pokštas.
„Kai kurie pamanė, kad tai - parodija. Tegu taip ir galvoja. Bet aš kalbėjau rimtai ir nuoširdžiai“, - patikino pašnekovas.
Ir žmoną surado bažnyčioje
Vieną priežasčių, dėl kurios Rimas jaučia ypatingų sentimentų Bernardinų bažnyčiai, palikome pokalbio pabaigai. Būtent šioje bažnyčioje Rimas pirmąsyk gyvenime pamatė savo dabartinę žmoną, šviesiaplaukę prancūzų kalbos specialistę Liną.
„Per mišias atkreipiau dėmesį į tokią pamaldžią ir gražią „davatką“. Po to tykojau jos prie bažnyčios vartų. Širdis drebėjo, šaltas prakaitas pylė - juk niekada anksčiau maldininkės nebuvau „kabinęs“.
Tai paėmiau jos ranką, atsiprašiau, kad sutrukdžiau, ir pakviečiau arbatos. Taip iki šiol tą arbatą ir geriame“, - pasakojo Rimas.
Cinizmas - tik įvaizdis
Rimo dalyvavimas religiniame gyvenime neapsiriboja mišių klausytojo vaidmeniu - televizijos žvaigždė vedė pranciškonų jaunimo surengtą aukcioną, padeda kurti įvairius projektus.
Vienuoliai pranciškonai jau tapo Šapauskų šeimos bičiuliais - kartais kartu vakarieniauja, aptaria planus. Pranciškonams neužkliūva
Rimui kartais lipdoma ciniko etiketė. O Rimas tvirtina, kad tokia jo reputacija - visiškai klaidinga.
„Mano ir Algio cinizmas yra mitas. Tai - greičiau Algio bendravimo poza, jam patinka šokiruoti kategoriškais pareiškimais. Širdyje jis - geras ir doras žmogus“, - tvirtino Rimas.
Tie dešimt metų, susijusių su tikėjimo išpažinimu, Rimo nuomone, jį pakeitė į gerąją pusę: „Dievas tikrai mane keičia. Kadaise mano tikėjimas buvo pridusęs. Buvo toks maištavimo laikotarpis. Bet dabar mano tikėjimas tampa vis labiau sąmoningas“.