Tiesa, prasidėjo viskas taip, kaip toje TV įprasta: keletas apykvailių blondinių, tas pats visose laidose nutrintas limuzinas ir “och-ach” nuolat kažkokio diktoriaus kartojamas, kai prabildavo apie šampaną (per pirmas tris laidos minutes apie šampaną užsiminta septynis kartus).
O paskui buvo pirmas akibrokštas. Arba smūgis žiūrovui į paširdžius. Prabangioje parduotuvėje pseudogražuolė pabandė nupirkti pseudošuniui (tokiam į žiurkę panašiam) auksinį pakabuką už... 600 litų. Bet nenupirko. Nes, anot vienos iš laidos herojų, toks - per pigus.
Paskui vėl buvo kalbos apie šampaną, šampano gėrimas, sunkus rytas. Viena iš herojų ištarė: atsisveikinau su artimaisiais. Buvau baisiai susigraudinusi.
Ir lingavo lingavo lingavo trys mergaitės ilgame limuzine ilgais Lietuvos keliais. Važiavo miestietės-manekenės (sako), dainininkės (galbūt) ir šiaip elitas (čia jos taip save vadina) į televizinį realybės šou: į Lietuvos kaimą.
- Ten turbūt vištų pilna, - samprotavo viena.
- Aš, jei pamatysiu žolę su vabalais, ten kojos nekelsiu, - sakė kita.
O trečia – gražiausia – labai norėjo į kaimą. Labai labai. Nes, anot jos, “atsibodo ta klubinė kultūra”.
Ir tada galiausiai jos atlinguoja į kaimą. Dušo nėra. Musgaudis aplipęs dar kojytėmis tebemataruojančiomis musėmis. Tualetas lauke. O šeimininkė, kuriai turbūt gerai sumokėta už viešnių priėmimą, stovi tarpdury, nežino, ką sakyti, neturi kur rankų dėti ir turbūt gailisi, įsivėlusi į avantiūrą.
Kaimo vyrai būtų drąsesni. Tikriausiai mielai jie pasodintų ant kelmelio miesto paneles ir ko nors joms įpiltų, o paskui pabandytų duoti valią rankoms. Bet negali. Matosi, kad jiems liepta būti atšiauriais. Šiurkščiais. Liepta jiems tuoj pat varyti jas darban.
- Šuns lygio sąlygos, šuns lygio sąlygos, - susiėmusi už galvos ūbauja vienintelė brunetė.
Dar po dešimties minučių jos nuostatos dar pakinta:
- Blogesnės nei šuns lygio sąlygos, - sako ji.
Senokai bebuvau kaime. Bet tada, kai buvau, tokių sąlygų žmonėms gyventi ten nebuvo. Jos dirbtinės. Ir musgaudis tyčia pakabintas, ir darbiniai nešvarūs rūbai tyčia išmėtyti. Ir šiukšlių turbūt specialiai parinkta ir papilta, kad gražuolėms siaubo įvarytų.
Viena iš herojų bijo erkių. Kita – žiurkių. Trečia bijo kaimų. Darbo, žinoma, jos bijo visos. Bet jų laukiantys darbai bus rodomi kitose realybės šou “Lietuviškos grožybės” serijose. Bus juoko ir kaimiečiams, ir miestiečiams.
Bet kol kas – tik ašaros. Nes negalima toje pačioje laidoje tyčiotis ir iš nieko nesugebančių savo herojų, ir iš žiūrovų. Nes pagrindinis LNK žiūrovas – lietuviškas kaimas, kuris ir maitina šią televiziją. Nes “Dviračio šou” šiandien yra juokinga tik kaimui. Nes Radžio (toks dainininkas) klauso tik kaimas. Nes D.Nagijevo “Langai” – kaimo diedukų mėgstama laida. Nes “Kelias į žvaigždes III” šiandien dar žiūri tik atostogaujantys kaimo šeštaklasiai.
O kaip jūs juos – kaimiečius – parodėte? Apsikuitusius. Susivėlusius ir buities netvarkančius. Žinoma, gaila ir miesto panelių-ilganagių. Ypač vienos iš jų. Gražiausios. Ji taip naiviai tiki iš močiutės nuklausytu kaimo gerumu, kad net ištaria:
- Gera man čia. Čia nebus kandžių žmonių, nebus ironijos...
Gaila man tavęs, mergyt. Užės jus kaimas. Išsityčios iš jūsų nemokšiškumo ir tuščių kalbų. Ir už pakabuką šuniui (“600 litų – per pigus”).
O kai jos grįš į miestą, į savo “klubinę kultūrą”, tai koks dendis kokiame klube rėš tiesą į akis: pasakys, kad kvepia jos visos trys... tvartu.
Tai tiek šį kartą apie kilnią televizijos misiją.