Uzbekistane „Nepriklausomos paieškų tarnybos“ grupė penkias komandiruotės dienas filmavo tris istorijas - ne tik Samarkande, bet ir Taškente, taip pat Brič Maloje, kalnuose netoli Kazachstano sienos.
„Prisivažinėjome Žiguliukais, Valgomis. Grįžome dvidešimt metų atgal. Iki šiol sapnuojasi auksiniai dantys, - šypsojosi žurnalistė. – Žmonės ten labai mieli ir draugiški. Tiesa, pačių uzbekų miestuose mažai, jie gyvena kišlakuose. Miestuose gyvena tadžikai, kazachai, turkai“.
Nors Uzbekistanas jau šešiolika metų nepriklausomas, iki šiol justi dideli suvaržymai. „Draudžiama filmuoti net gatvėje. Jei tik išsitrauki kamerą, iš karto prisistato pareigūnai. Todėl, norėdami pafilmuoti nepaprasto grožio Smarkandą, aš užšnekindavau pareigūną, operatorius filmuodavo“, - pasakojo Rūta Laukaitytė.
Kelionė į Vidurinę Aziją nepasimirš ne tik „Nepriklausomai paieškų tarnybai“. Kartu su kūrybine grupe į Samarkandą vykęs Rosimas per 13 santuokos metų su žmona buvo išsiskyręs vos trejetui dienų, kai gimė antroji dukrelė. Jo laukė savaitė absoliučiai svetimoje šalyje.
„Nors Rosimas iš tikrųjų sugrįžo ten, kur gimė. Po 33 metų pertraukos. Teisybę pasakius, nei apie savo vaikystę, nei apie savo tėvus, jų pažintį ir nutrūkusius santykius jis nežinojo nieko. Kol buvo gyva mama, ji sūnui leido suprasti, kad ta tema – tabu. Todėl, kreipęsis į mūsų laidą, Rosimas ne tik tikėjosi surasti tėvą ir brolį, bet ir bent kažką sužinoti apie savo šeimą. O patekęs į visiškai kitokią kultūrą ir aplinką, jis instinktyviai pradėjo “trauktis į save”. Betarpiškas visos giminės bendravimas, atvirumas, anaiptol nelietuviškas temperamentas ir – visiškai kitokios, nei pažinojo jis, motinos portretas ir istorija. Rosimas iki dabar abejoja, ar reikėjo jam sužinoti visa, ką išgirdo Uzbekistane, savo vaikystės mieste Samarkande. Mieste, kur sugrįžo atmintis“, - pasakoja Rūta Laukaitytė.