Mažiausiai tie televizijos išradėjai tikėjo mažame ekrane matyti kalbančias ir besimainančias galvas. Bet atsitiko priešingai: veiksmo ir judesio televizijose vis mažiau, o galvų – vis daugiau.
Įrodyta: jeigu tavo galva būna televizijoje, tai 48-51 procentas žiūrovų tavęs nekenčia. Vien dėl to, kad televizijoje – tavo galva. Maždaug 8 procentai tave dievina. Nes esi panašus į šešiasdešimt ketvirtųjų metų rusiško kino artistą arba į jaunystėje mylėtą, bet pabėgusią moterį. Arba į vyrą, su kuriuo buvo neblogai.
Visiems kitiems – nusispjaut. Kol neatsitinka kas nors. Pavyzdžiui, vienas spaudos leidinys šiomis dienomis gavo pensininkų sąjungos peticiją, reikalaujančią sugrąžinti į eterį iš jo pašalintą (?) Ritą Miliūtę. Vargšai pensininkai! Belakstydami per kanalus jie praleido informaciją apie ponios Ritos stažuotę Amerikoje. Jos pasigedo.
Ar pasigestų kas nors Vytauto Šerėno? Žinoma, jei į jo vietą atsisėstų vedėjas baltu švarku. O jei raudonu – turbūt ne. Nes ne V.Šerėnas, o Raudonas švarkas yra “Dviračio šou” įvaizdis.
Televizijai reikia asmenybės. Ta asmenybė paprastai tampa vedėju. Jei vedėjas geras ir jis laidoj yra vienut vienutėlis – laida turi vidutinius reitingus ir gyvena ilgai ilgai (A.Čekuolis). Jei laidos vedėjas yra vidutiniškas, tai jis prakeliauja 4-5 vidutiniškas laidas ir pusę žiūrovų piktina, o pusei yra neįdomus (R.Paleckis).
Būna, kad laidos vedėjas yra nulinis (A.Kilkuvienė), o jos dalyviai – herojai – bukagalviai. Tada pusiausvyra atstatoma ir bukagalviai rinkėjai laidos herojus (bet ne vedėją) išrenka į savivaldybes.
Bet visais šiais išvardintais atvejais vaizdo televizija rodo mažai: daugiausia – galvas.
Apie ką čia mes? O gi apie tai, kad iki gyvo kaulo įgrisęs A.Valinskas yra nepralenkiamas televizijos laidų vedėjas, beje, jau senokai neskaitantis internetinių atsiliepimų apie save.
Nijolė Baužytė (gal net nepažįstate?) – tuo ir puiki laidų vedėja, kad nepažįstate: visuomet į pirmą vietą ekrane kėlė vaizdą, įvykį, istoriją. O ne save.
Gražina Sviderskytė. Pagyrimo verta už darbą, gyvenimą ir knygas. Bet vos ji atėjo, LNK žinios ėmė ir atšalo. Argi ne taip?
Beata Nicholson ir Vytenis Pauliukaitis. Du balandėliai – čiulbuonėliai, sužmoginantys valdiškos televizijos veidą. Puiku!
Leonidas Donskis. Protingasis LTV deimančiukas. Kaip narkotikas veikia 0,9 procento Lietuvos TV auditorijos. Radži ir “Mango” gerbėjams – rakštis eteryje. (Kiek yra kenčiančiųjų? 90 procentų?)
Lidija Rasutis ir Rita Dapkutė. Absoliutus televizinis nesusipratimas. (Ponia Lidija ir toliau, matyt, sakys “važiuojam”, “nieko nėra bijoti”, o ponia Rita gal prisimins, kaip atvažiavusi į Lietuvą pareiškė, kad “čia nėra nė vieno tikro žurnalisto: tik ji”).
...Kas gi išliejo šitą pavardžių ir trumpų komentarų tiradą? O gi viena laida, penktadienio vakarą transliuojama. Žiūriu – “katinai” dainuoja. Bet paskui pamačiau, kad jie dar ir šneka. Jei tiksliau – šneka ponia Violeta. O ponas Vilius tik laikas nuo laiko kažką garsiai surinka.
Turėtų nepatinkti žiūrovams ta laida. Bet patinka. Nes – kai kitos šiandieninės televizijos didžiausiu savo laimėjimu laiko pranešimą apie skyrybas, šita – su Violeta ir Viliumi – demonstruoja visokius katiniškus prisilietimus ir... meilę.
- Eik tu, - subarė mane mano mažoji sesutė, - nieko tu nesupranti. Laidą “Padainuokim” visi žiūrėjo dėl ten dalyvavusios “mamos Rock’n roll”!
Jeigu tavo laidoje nėra mamos Rock’n roll, tai nėra ir tavo laidos. Visai.
O dabar prašome pilti pamazgas.
Ir ant autorės – taip pat.