Taigi jeigu amerikonas iš Amerikos į Lietuvą atvažiavo, jis toj vargų nukankintoj šalelėj, pasirodo, gali lietuvius mokyti ne tik politikos, bet ir šokių bei dainų.
- Nieko nėra bijot, ainam pašokt, - sako ponia Lidija. Nelietuviškai.
- Duosim daug kam iššūkį, - pritaria nelietuviškai jai ponia Rita.
Na, o kai laidos vedėjos (abidvi!) kalba nelietuviškai, tai ir laidos dalyviai supranta, kad lietuvių kalbai šitoje laidoje vietos neturi likti: picų kepėjas, laidos vedėjų verčiamas dainuoti, gražiai nelietuviškai atsisako:
- Aš gymiau pycas kiapti, o ne dainoti...
Bet komisijai tai neužkliūva. Nei, anot laidos vedėjos, žaviam Artūrui, nei žaviam Linui, nei žaviai Donaldai, nei žaviam Tomui Auguliui, nei žaviam Cololo.
Jūs turbūt žinote: dvi žaviomis save vadinančios damos keliauja po turtingas Vilniaus įmones ir ieško jose dainininkų bei šokėjų. Po to kažkas juos pamoko, aprengia ir leidžia scenoje bei ekrane pabūti. O geriausieji gaus dar vienos turtingos įmonės dovaną – automobilį. Ir turbūt penkiese juo važinės.
Amerikoje būtų penki automobiliai. Už drąsą. Nes balsų ir judesių nėra. Yra lietuviškas ir amerikoniškas noras pasirodyti ekrane. Ir galbūt (kodėl viršininkai apie tai nepagalvojo?) noras gero picų kepėjo vardą iškeisti į minedinę reputaciją.
- Aš esu nuprotėjusi iš džiaugsmo! – klykia į ekraną pakliuvusi simpatiška tortų kepėja Asta.
Bet klykia ne iš džiaugsmo. Tik todėl, kad laidoje be perstojo klykauja abi laidos vedėjos.
Joms galima. Amerikoje kas šeštas mažų TV kanalų vedėjas klykia: garsumu nori permušti kitus. Bet čia ne Amerika. Lietuva. Čia žmonės (ir žiūrovai) nesupranta, kodėl reikia klykti.
- Sunku, - sako dalyvis konditeris, - pyragą pamaišai, sudėjai ir kremo užtepei. Tyliai. O čia – sunku.
Paskui dvi konditerės tėškė amerikonėms vedėjoms akibrokštą - uždainavo rusiškai. Kilo panika. Mat vedėjos tik angliškai supranta. Be to, ir lietuviškai apgraibom. Bet išgelbėjo trečiasis. Vertėjas. (Jo balsas vis iš už kadro išlenda.) Jis pasakė:
- Čia dabar jums padainavo laužyta rusų kalba.
Nors nebuvo ten sulaužytas nė vienas rusiškas žodis. Užtat jokio komentaro apie žiauriai sulaužytą visą šios laidos lietuvių kalbą.
Dar viena nedidelė abejonė. Vos į meriją ar į piceriją atvyksta tos dvi ponios, merijos ar picerijos darbas paralyžiuojamas: klientai neaptarnaujami, visi tik šoka ir dainuoja.
Ar įmanoma tai demokratijos bastione – Amerikoje? Įmanoma. Ten picų kepėjus ir merus panašiame šou – už didelius pinigus – vaidintų visai neblogi aktoriai.
Pati šou idėja nėra bloga. Jei įsigilintume, pamatytume: šio šou ištakos - tikrai ne amerikoniškos, o sovietinės. Jums girdėtas šūkis “Meną – į mases!”. Arba Leonido Brežnevo: “Bus dainų, bus ir duonos!”.
Bet, mielieji, ar net gūdžiais sovietinės okupacijos metais kas nors būtų išdrįsęs priimti į lietuvišką ekraną ir leidęs tautą mokyti dvi nebejaunas ponias, jei viena jų būtų gimusi Saratove, o kita – Kostromoje?