Bet viskas pakrypo ne taip. Ten nebuvo jokių pliušinių meškiukų, „pasirašykite anūkei“ ar kvietimo pietų. Galėjau tik nejaukiai spoksoti į žemę ir skėsčioti rankomis, kai buvau baramas už visas televizijos nuodėmes.
Po velniais, tai buvo teismo procesas miesto vidury, kai moteris kaltino visus televizininkus pagyvenusių žmonių genocidu ir reikalavo, kad sukurtume nors vieną realybės šou, skirtą pensininkams ir su dalyviais pensininkais! Be jokios abejonės, ir ji ten dalyvautų.
Galima būtų užgesinti jos aistrą kalbomis apie perkamosios galios pasiskirstymą visuomenės sluoksniuose, reklamos užsakovų interesus, jauno kūno kultą, tačiau niekaip nepaneigsi, kad ta moteris teisi.
Teisi, nes nesijaučia mirusi.
Pagyvenusio žmogaus statusas mūsų televizijose galioja tik ligų, jubiliejų ir nelaimių kontekste. Pasąmonėje esame įsitikinę, kad jie, kaip personažai, gali veikti tik laidose „Jau saulelė vakarop“ ir panašiais gūdžiais pavadinimais.
Televizija turi vienintelį tokių žmonių delegatą Algimantą Čekuolį, kuris įrodo, kad ir sulaukus garbaus amžiaus nebūtina vien tik dūsauti apie vargus. Dar Zita Kelmickaitė kartais parodo sveikos sielos dzūkes, dainuojančias kažkur spanguolynuose, ir ratas užsidaro.
Visur kitur kalba, dainuoja ir šoka prakutusi jaunuomenė, tarsi visus vyresniuosius jau seniai būtume išvežę į mišką rogutėmis.
Žinoma, aš ne pirmas apie tai pagalvojau ir televizijų konstruktoriai pasakys, kad tarp pensinio amžiaus žmonių sunku rasti tokių nuostabių pašnekovų kaip, sakysim, Galina Dauguvietytė, kurių portrete taip derėtų gyvenimo išmintis ir asmenybės žavesys bei atvirumas.
Bet palaukite, dar neseniai buvo kalbama, kad jaunimas neįdomus ir nėra alternatyvos vyresniems atlikėjams. Dabar visokie šou jų prikepė tiek, kad nėra kur dėti.
Gali būti, jog tarp vyresniųjų rečiau pasitaiko tokių nestabilių prietrankų kaip Grūdas, bet ir čia nebūčiau tikras.
Ei, laikraščiuose juk skaitome, kad senolės šokinėja parašiutais, o senelių namuose yra nenuoramų, kurie dar lenda prie senučių.
Sakysime, vieną dalyvę jau turime - ta moteris gatvėje. Rastume ir daugiau. Klausimas - kada visa tai rodyti. Kasdien popietėmis? Savaitgaliais būtų galima transliuoti finalines laidas su pliusų ir minusų dėliojimais - vietoj pageidavimų koncertų.