Dosjė. 46-erių R.Dapkutė gimė Čikagoje. Ilinojaus universitete įgijo žurnalistikos ir biologijos bakalauro laipsnį. 1986-aisiais atvykusi į Lietuvą, įsiliejo į Sąjūdžio veiklą. R.Dapkutė įsteigė pirmąją Lietuvoje picų kepimo ir pristatymo į namus įmonę. Tačiau restoranus „Ritos slėptuvė“ ir „Ritos smuklė“ vėliau ištiko bankrotas.
Nuo 2000-ųjų R.Dapkutė - Vilniaus miesto tarybos narė. Pagal sutartis ji dirba vertėja, dalyvauja projekte „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“.
Su vyru Raimundu Lumbiu išsiskyrė po šešerių metų santuokos. Su dabartiniu savo draugu - britu Johnu Sprostonu, kuris Lietuvoje dirba vadybininku, Rita kartu jau daugiau kaip ketveri metai.
LTV muzikiniame projekte „Lietuvos dainų dešimtukas. Iššūkis žvaigždėms“ R.Dapkutė kartu su dainininku Mantu Jankavičiumi laimėjo pirmąją vietą.
- Esate sakiusi, kad Lietuva jus labai pakeitė. Buvote pasitikinti savimi, linksma moteris, o tapote susikausčiusi, tarsi užgesusi. Ar televizija jums padėjo atsigauti?
- Žinoma! „Iššūkis žvaigždėms“ mano gyvenime atsirado kaip tik laiku, kai jaučiau, kad atėjo metas kūrybingai ir energingai veikti.
Jaučiuosi tarsi gavusi psichologinių atostogų. Ir nors netapau tokia pati, kokia buvau, tikiuosi, esu nors truputį panašesnė į ankstesnę save.
- Šis laikotarpis, atrodo, pareikalavo ir nemažai jėgų. Dėl paūmėjusio cukrinio diabeto teko gultis į ligoninę. Ar rezultatai verti tokios kainos?
- Darbas „Superpenketuke“ nebuvo mano ligos priežastis. Privalau saugotis, kad ir kokį darbą dirbčiau. Dėl visko kaltas yra mano aplaidumas, disciplinos stoka.
Savaime suprantama, pablogėjus sveikatai buvo sunku, nes laidos vedėjos darbas nėra lengvas. Bet man svarbiausia, kad veikla būtų įdomi. O darbas televizijoje - kaip tik toks. Jei būčiau pasitraukusi, tai reikštų, kad pasidaviau.
- Kokių atsiliepimų apie save, kaip TV laidos vedėją, sulaukėte daugiau - gerų ar blogų?
- Atsiliepimų internete stengiuosi neskaityti, nes žinau, kad juos rašo pikti žmonės. Tai jau seniai supratau, skaitydama komentarus apie kitus žmones.
Kritikos sulaukdavome iš Kalbos komisijos. Bet ko iš mūsų tikisi? Juk ir aš, ir Lidija Rasutis esame augusios Amerikoje. Reikėtų džiaugtis, kad apskritai mokame gimtąją kalbą.
Suprantu, kad informacinių laidų vedėjai, žurnalistai turi kalbėti nepriekaištingai, bet į pramoginių laidų vedėjus galima būtų žvelgti atlaidžiau.
Draugai pastebėjo, kad televizijoje atrodau kitokia - nenatūrali. Bet juk iš mūsų buvo reikalaujama daugiau vaidybos.
- „Superpenketuko“ superfinalas - jau tuoj pat. Sekmadienį TV3 tiesiogiai transliuojamo koncerto metu žiūrovai balsuos už labiausiai patikusią komandą ir išrinks nugalėtoją. Kuo atlikėjai nustebins žiūrovus?
- Visos komandos dainuos tas pačias dainas, visi intensyviai repetuoja. Kai kurios įmonės net samdo vokalo dėstytojus, choreografus, perka naujus sceninius kostiumus.
- Turbūt neverta nė klausti, kad superfinale sirgsite už savo vadovaujamą komandą?
- Taip, ir manau, kad kuri nors iš mano komandų būtinai laimės. Iš viso dalyvaus 16 įmonių superpenketukų. 13 jų pakliuvo žiūrovų sprendimu. Likusius tris atrinko komisija.
- Per „Superpenketuko“ atrankas įvairiose įmonėse sutikote nemažai žmonių, kurie daug mieliau gyvenime dainuotų nei užsiimtų savo dabartine veikla. Ar ir jūs taip jaučiatės?
- Dainavimas yra maloniausias dalykas. Tačiau negalėčiau iš to pragyventi. Dainuoju visur ir visada, kai tik pasitaiko proga. Bet jaučiu savo galimybes. Ne kiekvienas žmogus juk gali tapti prezidentu.
- O televizijoje neatradote savęs?
- Darbas televizijoje man patiko. Jo neatsisakyčiau. Žinoma, viskas priklausytų nuo projekto. Svarbu, kad laida nebūtų pernelyg rimta, bet ir nebūtų kvaila. Norėčiau dirbti linksmame projekte.
- Pagrindinis jūsų darbas yra Vilniaus taryboje. O juk svajojote būti žurnaliste...
- ...ir dirbti laikraštyje „The New York Times“. Iš tiesų esu iš tų žmonių, kurie nuolat klausia savęs, kas būtų, jeigu būtų.
Visą laiką rūpinuosi dalykais, kurie gal net nepriklauso nuo manęs ar mano pastangų juos pakeisti. Vis dėlto džiaugiuosi, kad viskas susiklostė būtent taip.
Juk mano gyvenimas buvo spalvingas: pamačiau šalies nepriklausomybės kūrimosi laikotarpį, turėjau savo verslą.
- O kaip gyvenimas pasikeitė atsikračius 50 kilogramų svorio?
- Jaučiuosi kur kas geriau. Mano silpni kelių sąnariai, todėl sublogus ir jiems tapo lengviau. Be to, pagaliau galiu pirkti kokius noriu drabužius. Anksčiau kad ir ką apsivilkdavau, nesijaučiau graži. Dabar perku madingesnius rūbus.
Tačiau nesu ta moteris, kuri negali išeiti į gatvę be makiažo.
- Tokiu atveju jus turėjo stebinti puoštis mėgstančios lietuvės.
- Kai atvykau į Lietuvą, viskas buvo priešingai - moterys buvo pilkos, juodos, rudos. Vaizdas išties buvo niūrus.
O dabar, žinoma, kai kurios perlenkia lazdą. Kad ir tas noras būti lieknoms kaip pagaliai. Tai juk nesveika. Moteris turi būti moteris. Be to, žmonėms dar trūksta individualumo. Ir ne tik aprangos srityje.
- Kokios ryškiausios jūsų charakterio savybės?
- Esu labai užsispyrusi. Tai kartais padeda, o kartais ir kenkia. Esu azartiška. Bet žaidžiu ne kazino, o kompiuterinius žaidimus. Jei įsitraukiu į kokį nors žaidimą, tai negaliu jo mesti nepabaigusi.
Lygiai taip pat pasineriu į bet kokį darbą arba projektą, kurio imuosi. Negaliu padėti ir knygos, kol neperskaitau iki paskutinio puslapio.
Bet visada visus darbus atidėlioju iki paskutinės minutės. Na, o tuomet ir praverčia jau minėta savybė: kai jau imuosi, iš karto ir baigiu.